Deja, bet apie patirtą seksualinę prievartą prabylama labai retai, o kartais vaikai apie savo skaudžią patirtį taip ir neišdrįsta papasakoti. Kodėl? Todėl, kad Lietuvoje jau atrodo normalu tai, kad vaikus išnaudoja šeimos nariai (pvz., vyresnis brolis, patėvis, dėdė) ar kitas asmuo, kuriuo vaikas pasitiki (šeimos draugas, tėvo kolega, kaimynas ir t.t.) – įsitikinusi straipsnio autorė.
Kas apskritai Lietuvoje sukuria tokį užribį, kuriame nekliudomai funkcionuoja tokie nepateisinami vaikų seksualinės prievartos ir išnaudojimo atvejai?
Įkvėpė perskaitytos istorijos
Mintis kelti diskusiją nagrinėjamu atveju kilo tada, kai perskaičiau straipsnį DELFI apie išnaudotą moterį vaikystėje. Ši istorija tai tik dalis iš visų 10 proc. Lietuvoje viešai papasakotų istorijų.
Nuo pirmųjų pastraipų virė pyktis, kartu ir krėtė drebulys. Protu nesuvokiami ir dažnai tiesiog nutylimi artimiausių žmonių veiksmai. Skaitydama pradėjau gailėtis, jog neišnaudojau visų teisinių galimybių ir nedirbu institucijoje, vykdančioje teisingumą. Norėtųsi tiesiog papurtyti tuos, kurie būna šalia vaiko: negi tėvai nepastebi pasikeitusios vaiko nuotaikos, emocijų, elgesio? Kiekvienam socialiam, išsilavinusiam asmeniui – svarbiausia tėvui ir motinai – tai turėtų rūpėti: kaip elgiasi ir kaip atrodo jų vaikas.
Taip, tiesa, kad ne visi tie atvejai yra vykdomi prieš vaikų valią. Aptariant vaikų seksualinio išnaudojimo ir patiriamos seksualinės prievartos reiškinį, greta yra ir „prekybos žmonėmis“ sąvoka, nes ji iš esmės suprantama kaip įprasta visuomenės gyvenimo dalis nuo neatmenamų laikų. Dažniau ji girdima kalbant apie merginas, moteris. Net pirmykštėje visuomenėje moteris pardavinėdavo savo kūną, kad išsaugotų gyvybę ar nemirtų iš bado, o kartais – kad galėtų išmaitinti vaikus.
Iki šiol aplinkybės panašios: šiais laikais jaunas merginas ar moteris į prostituciją pastūmėja skurdas, nepriteklius, žemas intelekto lygis, tačiau, šiuo atveju, merginos ar moterys elgiasi sąmoningai, pačios pasirenka tokį gyvenimo būdą. Be to, į prostituciją pastūmėja dar vaikystėje patirta seksualinė prievarta, apie kurią tiesiog norisi kalbėti garsiai.
Vaikų išnaudojimo formos
Gana dažnai klaidingai manoma, kad jeigu vaikas patyrė seksualinę prievartą, tai būtinai turi būti tam tikri fiziniai požymiai ant jo lytinių organų. Tačiau, aptariant seksualinio vaikų išnaudojimo definiciją, pažymima, kad šis santykis gali būti tiek sąlytinis, tiek ir nesąlytinis. Tai ir vaiko lytinių organų lietimas, dirginimas ar vaiko vertimas liesti suaugusiojo arba kito bendraamžio lytinius organus; lytinių organų demonstravimas; atviras kalbėjimas apie seksą norint šokiruoti vaiką arba sukelti jo/jos susidomėjimą; leidimas ir skatinimas žiūrėti sekso filmus, pornografinius žurnalus; vaiko įtraukimas į prostituciją ar išnaudojimas pornografijos tikslais.
Tai tėra tik nedidelė puokštė seksualinio išnaudojimo ir prievartos apraiškų. Jeigu vaikas patiria bent vieną iš minėtų seksualinio išnaudojimo ar prievartos požymių, jis apskritai jau praranda šansus į laimingą vaikystę.
Neretai išgirdus frazę „seksualinis išnaudojimas“ mintyse dažniausiai kyla gašlaus vyro, priekabiaujančiojo prie silpnos moters, vaizdas. Ir tikrai, seksualinio prievartavimo aukomis dažniausiai tampa silpnosios lyties atstovės. Vis tik kartais pasitaiko ir tokių atvejų, kai seksualinėmis plėšrūnėmis tampa pačios moterys. Pavyzdžiui, Amerikos pilietė interneto svetainėje patalpino skelbimą, jog nori pradėti „kraujomaišos šeimą“ – rasti vyrą, turintį vaikų, su kuriais ji ir jos naujasis vyras galėtų turėti lytinių santykių. Į jos skelbimą atsiliepė 51-erių metų vyras, turintis 9 ir 10 metų amžiaus atžalas. Galiausiai ji buvo nuteista 10 metų kalėjimo.
Pasaulyje ne kartą buvo apkaltintos ir tos moterys, kurios būdamos mokytojos, turėjo lytinių santykių su savo tuometiniais mokiniais. Mokytojos manija dažniausiai pasireiškia neteisėtais el. laiškais, kino pasimatymais ir galiausiai – seksualine prievarta. Didžiosios Britanijos pilietė, naudodama socialinius tinklus, sukūrė tris skirtingas vyrų asmenybes tam, kad galėtų bendrauti su paauglėmis mergaitėmis. Mergaites ji tiesiog įkalbėdavo susitikti asmeniškai ir užsimaskuodavo kaip vyras. Lietuvoje buvo ne vienas atvejis, kai, pasinaudodamos kaimynystės ryšiais, moterys tiesiog pasikviečia kaimynų atžalą pasivaikščioti, leisti laiką jos namuose, kur moterys vaikui rodydavo pornografinius filmus.
Tad prieš mažuosius nukreipti ir iš šalies atrodantys nekalti žaidimai, žymi ne ką kitą, o seksualinę prievartą. Deja, bet žiniasklaidoje pateikiami faktai gali sudaryti tokį įspūdį, kad dauguma seksualinio išnaudojimo ir prievartos atvejų buvo sąmoningi, t.y. pats nukentėjusysis/nukentėjusioji įsitraukė į tam tikrus žaidimus, tačiau daugelis skirtingų sričių ekspertų galėtų paliudyti tai, kad įtikinėjimo, verbavimo, priverčiamųjų ir pan. priemonių elgtis prieš savo valią yra labai daug.
Ar mes galime ką nors pakeisti?
Iš tiesų, seksualinis vaikų išnaudojimas – tai sudėtingas reiškinys, prasidedantis prievartautojo – vyro ar moters – siekimu kontakto su vaiku, o pasibaigiantis ilgalaikėmis pasekmėmis aukai. Viena iš tų pasekmių, tai Lietuvoje plačiai paplitę prostitucijos mastai.
Labai abejotina, kad prostitucijos kelią pasirinks sąmoninga, savo veiksmus suvokianti moteris. Berniukas, vystantis jo raidai, dažniausiai rinksis autoritetą ir kopijuos, pavyzdžiui, tėvo elgesį, pradės tapatintis su skriaudėju, elgtis panašiai manydamas, kad tai normalus elgesys. Šiuo metu seksualinės prievartos prieš vaikus problema yra plačiai tyrinėjama daugelio sričių mokslininkų, tačiau vis dar apipinta daugelio mitų.
Iki Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytų sankcijų už veikų, susijusių su vaikų seksualiniu išnaudojimu, inkriminavimo dažnai net ir neprieinama, nes daugelis atvejų tiesiog nepatenka į teisėjų akiratį. Todėl įdomu, kas turėtų padėti vaikui suvokti, kad jis galėtų tapti šių nusikalstamų veikų auka? Jeigu yla iš maišo išlenda per vėlai, t.y. vaikas savo „išmoktus įgūdžius“ ima taikyti tarp bendraamžių – ką daryti tuomet? Manyti, kad tokį elgesį vaikas tiesiog „išaugs“...?