Beje, šis sutrikimas berniukams nustatomas keturis kartus dažniau nei mergaitėms. Jei vaikas išties gimė hiperaktyvus, jis tokiu liks visada. Ir tik nuo tėvų, bei kitų mažąjį supančių žmonių priklausys, kaip jis jausis šiame pasaulyje. Apie hiperaktyvius vaikus kalbamės su Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro specialiste, vaikų ir paauglių psichiatre Dalia Minialgiene.
Nors tikslaus apibrėžimo, kas yra hiperaktyvumas, - nėra, specialistai sutaria, kad tai - savikontrolės ir socialinio elgesio raidos sutrikimas, kuris yra nepagydomas. Hiperaktyvus vaikas gali gimti bet kurioje šeimoje. Daugelis nėščiųjų vėliau sako jau laukdamosis pastebėjusios, kad mažylis labai judrus, daug spardosi. Kūdikystėje tokie vaikai labai neramūs, verksmingi, reikalauja daug dėmesio, jiems būna valgymo ar miego sutrikimų.Vėliau, jau augant vaikui, šalia hiperaktyvumo dažnai kartu pasireiškia ir kiti sutrikimai: mokymosi, kalbos, nerviniai tikai, nerimo bei nuotaikos sutrikimai. Juk dėl savo elgesio ypatumų mažylis jaučiasi atstumtas, nepriimtas. Tuo tarpu pats jis savo elgesio paaiškinti negali.
Į specialistus tėvai dažniausiai kreipiasi tuomet, kai juos išsekina aplinkinių pastabos dėl vaiko elgesio. Paprastai hiperaktyvūs mažyliai sugeba “išbalansuoti” visą darželio grupę ar mokyklos klasę, tad dažnai būna pakeitę ne vieną mokyklą. Tokį sutrikimą turintys vaikai nepritampa ir prie bendraamžių, tad dažniausiai jie neturi draugų. Svarbiausia, ką reikėtų suprasti hiperaktyvaus vaiko tėvams, - nei jie, nei auklėjimas nėra kalti dėl šio sutrikimo, o paties mažylio “pakeisti” nepadės net geriausias psichoterapeutas. Jis tik išmokys “gyventi su” tokiu vaiku ir jį tinkamai lavinti.
Tarp kitko, šilumą, meilę ir saugią aplinką turėję hiperaktyvūs vaikai gali tapti puikiais, savo sritį išmanančiais specialistais ir gyventi mums įprastą gyvenimą. O štai nuolat atstumiami ir baudžiami, mažieji rizikuoja sirgti depresija, priklausomybės ligomis bei turėti problemų dėl agresyvumo, asocialaus elgesio.
Pas psichoterapeutą atėjusių tėvelių prašoma kuo smulkiau papasakoti vaiko gyvenimo istoriją: kaip praėjo nėštumas, kaip vaikutis gimė, kokia buvo jo raida, vadinamasis psichomotorinis vystymasis. Prieš nustatant hiperaktyvumą tėvai gauna nedidelę anketėlę, kur turi pažymėti, ar vaikas gali ramiai valgyti, susikaupęs žiūrėti telvizorių, susitvarkyti žaisliukus ir t.t. Neretai paaiškėja, kad tėvai neturi tinkamų žinių, kaip auklėti hiperaktyvų vaiką. Juk ant tokio mažylio negalima šaukti, taikyti įprastas, o tuo labiau – fizinį aktyvumą ribojančias bausmes, nes tai tik pablogins esamą situaciją, sukels mažojo agresyvumą.
Tėvams tenka išmokti kreiptis į savo atžalą švelniu prisilietimu, atrasti akių kontaktą, apkabinti jį. Geriausiai hiperaktyvų vaiką auginančiai šeimai padėtų bendros specialistų – psichologo, psichiatro, socialinio ir ugdymo įstaigų darbuotojų pastangos, tačiau tokios pagalbos sistemos Lietuvoje, deja, kol kas nėra. Vis dėlto kai kurios įstaigos jau siūlo nemokamas konsultacijas, kurių metu tėvams paaiškinama, kaip reikėtų elgtis su savo mažyliu, ir ko daryti negalima.
Hiperaktyviam vaikui būtina išsikrauti. Puikus būdas – treniruotės! Tačiau tos sporto šakos, kur yra konkurencija, komandinis žaidimas, - mažajam ne visada tinka. O štai ten, kur jis galės būti vienas, - na, kad ir asmeninis plaukimas ar bėgimas, hiperaktyvus vaikas jausis puikiai. Svarbu, kad už tinkamą elgesį, pasiekimus vaikas gautų paskatinimą - „tu esi šaunuolis, tu nesi tas blogietis“. Tuomet pavyktų išvengti itin žemos savivertės, kuri taip būdinga hiperaktyviems vaikams, ir užslėpto pykčio, galinčio virsti agresija.
Keletas patarimų hiperaktyvių vaikų tėvams: atkreipkite dėmesį į tai, ką vaikutis atlieka gerai, pagirkite jį. Elkitės su hiperaktyviu vaiku nuosekliai, taikykit vienodas bausmes, paskatinimus. Bausmės turėtų remtis vaikui svarbių privilegijų atėmimu, o ne fizine jėga ar judėjimo apribojimu. Su hiperaktyviu vaiku negalima kalbėti pakėlus balsą – taip išsakytos pastabos neveiksmingos. Įrengdami hiperaktyvaus vaiko kambarį, venkite aštrių daiktų, į kuriuos judruolis galėtų užsigauti. Kartu ruoškite pamokas – tačiau neatlikinėkite užduočių už vaiką, tiesiog stebėkite, kad jis nesiblaškytų, išmoktų susikoncentruoti į tai, ką daro. Hiperaktyviam vaikui bus lengviau mokytis, jei bus daromos dažnos pertraukėlės. Tokiam vaikučiui tiktų ir vadinamoji autogeninė treniruotė – jis turėtų išmokti pasakyti sau „aš galiu“, „aš sugebu“, „dabar darysiu šį darbelį, o po to pereisiu prie kito“, ir t.t.
Lietuvoje iki šiol neregistruoti vaistai hiperaktyviems vaikams gydyti. Bet vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad vaistai neišsprendžia problemų, jie tik sudaro palankesnes sąlygas psichoterapiniams metodams taikyti. Tėvams svarbu mokytis sugyventi su vaiko sutrikimu, suprasti jį ir nekaltinti savęs. Dažniausiai nuosekliai užsiemimus lankančioms šeimoms tam pakanka maždaug dešimties specialisto konsultacijų. Svarbu, kad tėvai nepristigtų kantrybės, atkaklumo ir laiko.
