Su vaikinu draugaujame pusantrų metų. Apie jo pomėgį rūkyti žolę žinojau nuo pat pradžių, parūkydavau kartu, trumpai tariant, ne itin sureikšmindavau to dalyko, nes to nedarėme kasdien.
Galbūt daugelis su manimi nesutiks, bet dariau tai, nes maniau, kad vienas žolės parūkymas yra geriau negu du buteliai alkoholio su pakeliu cigarečių ir baisiu galvos skausmu ryte. Vaikinas teisinosi, jog mėgsta rūkyti, kadangi jam nepatinka alkoholis, cigarečių jis nerūko, o atseit, žmogus nori kaip nors atsipalaiduoti. Tačiau dabar viskas pasikeitė.
Žolės rūkymas tapo nebeatsiejama kasdienybės dalimi po to, kai jis sužinojo apie nepagydomą tėvo ligą. Labai jį užjaučiau ir todėl nesmerkiau, kad vaikšto apsirūkęs nuo ryto iki vakaro. Galvojau, vaikinui yra labai sunku ir jis nori pabėgti nuo realybės. Rūkydavau kartu su juo, išklausydavau. Tačiau dabar aš matau, kaip šitas dalykas jį pakeitė.
Jis patapo žmogumi be jausmų, nepastebi jokio pasaulio aplink blaiviomis akimis. Kai sakau, kad nenoriu šią dieną rūkyti, jis paprasčiausiai su manim nesusitinka. Anot jo, kitaip nėra ką veikti. Į kiną mes negalime nueiti prieš tai neparūkydami, jam žiūrėti neapsvaigusiam neįdomu. Net į kitą miestą mes negalime nuvažiuoti be „žolės“, nes kelias per ilgas ir bus nuobodu. Kai buvome iškeliavę, norėjo paragauti „žolytės“ užsienyje. Ir aš sutikau, bet tik pabandymui.
Jis nusipirko, tačiau kai „žolytė“ baigėsi, jis pasakė, kad nupirks dar ir rūkys toliau. Pasak jo, Lietuvoje tokios geros nerasi. Aš to nenorėjau, nes prieš kelionę rūkydavo kiekvieną dieną ir kelionėje norėjau pailsėti nuo tu kvaišalų... Tą dieną verkiau maldaudama jo atsipeikėti. Bet net mano ašaros nepadėjo. Labai baisu žiūrėti į žmogų, kuriam rūpi labiau kvaišalai negu mylimo žmogaus ašaros. Kai sakydavau, kad nenoriu kartu rūkyti, prisidegdavo sau vienas, o vėliau lyg niekur nieko pakišdavo man po nosimi, mat jei jis rūko, tai aš neatsisakysiu...
Žinau, kad mane myli, buvo ne kartą tai įrodęs, ir jeigu ne tas prakeiktas narkotikas, turėtume puikius ir šiltus santykius. Aš supratau, jog atsitikus nelaimei, nereikia pulti rūkyti ar kitais būdais save kvaišinti.. Ypač, kai tai užsitęsia labai ilgai... Kai neturi žolės, būtinai nusiperka alaus.
Aš bandau suprasti jo padėtį, bet negaliu žiūrėti, kaip jis save žaloja ir tuo pačiu mane. Nenoriu jo prarasti, bet negaliu su ta nesąmone susitaikyti. Mano organizmas nusilpęs, nuolat puola ligos, jį – irgi. Kai aiškinu, kad dėl rūkymo nusilpsta imunitetas, jis man pareiškia viena: rūkiau, rūkau ir rūkysiu. Jis nenori to pripažinti.
Nebežinau, kaip elgtis... Žinau tik vieną, kad nenoriu jo tokio matyti. Aš noriu jo kaip žmogaus, o visada matau „zombį“ su raudonomis ir pavargusiomis akimis. Labai noriu santykių be šios priklausomybės, bet nežinau, kaip elgtis..
Aš nenoriu nuodyti savęs kiekvieną dieną. Tačiau nuodydavau, nes tik tada galėdavau jį pamatyti. Ne kartą buvo įrodęs, kad mane myli, tačiau narkotikas tą meilę slopina...
Prašau, patarkite, kaip jam padėti, tuo pačiu ir sau...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.