Juostos režisieriaus kėdė buvo patikėta įtampos kupino ir puikiai nufilmuoto 2012 metų trilerio „Metro“ kūrėjui Antonui Megerdičevui, o prodiusuoti šį kino filmą pasiryžo pats „Oskaro“ laureatas ir vienas įtakingiausių rusų kino industrijos atstovų Nikita Michalkovas, kuriam šis istorinis įvykis sporte pasirodė vertas didžiojo ekrano.
Apie ką mes čia...
Po to, kai Tarybų Sąjungos krepšinio Dievas Vladimiras Gomelskis buvo nušalintas nuo vyriausiojo šalies rinktinės trenerio pareigų, į jo vietą yra pakviečiamas patyręs, bet itin užsispyręs Vladimiras Garanžinas.
Naujojo trenerio užduotis – pakelti rinktinę į naują lygį. Tačiau jam norisi daugiau. Jam norisi nugalėti nenugalimą ir nuo 1936 metų jokių rungtynių nepralaimėjusią JAV krepšinio komandą.
Tačiau ši užgaida naujai iškeptam rinktinės treneriui gali kainuoti labai daug, net ir savo šeimos laimę...
Kūrinio turinys
Pastaraisiais metais rusų kino produkcijos kokybė sparčiai auga. Nes patikėkite, ne tik man, bet ir milijonams kitų žmonių, labai nusibodo kvailos ir niekam tikusios vulgarios komedijos apie antrą galą ir išgertuves, nykūs trileriai ir bedvasės dramos, kuriose pagrindine tema dažniausiai tampa nusikalstamumas ir buitiniai konfliktai. Užtenka mums ir kokybiškos Andrejaus Zviagincevo, Aleksejaus Balabanovo bei Jurijaus Bykovo kūrybos.
Todėl išties malonu, kad rusai stengiasi kurti kažką naujo, gal ir šiek tiek kopijuodami idėjas iš Holivudo, bet užtat kokybiškai tą darydami.
Iš tokių stipresnių komercinių projektų, kurie verti dėmesio, galima paminėti, mano nuomone, tiesiog nuostabų 1979 metų juostos „Ekipažas“ perdirbinį, kraują stingdantį „Ledlaužį“ ir stilingai pateiktą „Dvikovininką“.
Prie šių filmų pridėčiau ir 2017 metais pasirodžiusius kosmoso temos projektus „Atvirame kosmose“ bei „Saliut-7“. Tiesa, pastarieji du mano paminėti kokybiški filmai tapo naujos tendencijos rusų kine pavyzdžiais.
O tendencija yra paprasta – nostalgija didžiausiems Sovietų Sąjungos pasiekimams. Ir čia noriu sustoti.
Visgi aš atėjau vertinti patį filmą ir jame pateiktą sporto įvykį, o ne šlovinti to, kas manęs neliečia. Propaganda ir kitais niekingais dalykais aš neužsiimu, o taip pat nesu iš tų ligonių, kurie ant kiekvieno kampo pastebi kažką, kas yra susiję su Rusija ir jos vadovu.
Patikėkite, dar nepasižiūrėjus šio filmo, buvo nemažai nusiskundimų dėl to, jog šį filmą rodo Lietuvoje ir dar sausio 13-osios išvakarėse.
Todėl aš čia neieškosiu propagandos, kurios, tiesą pasakius, čia beveik ir nėra. Žinot, jeigu taip atvirai, net ir tuose pačiuose „Transformeriuose“ jos yra daugiau nei šioje juostoje. O tie žmonės, kurie kažko bijo, geriau išvis nesilankykite tokiuose filmuose. Kam sau gadinti sveikatą?
Atmetus pašalines mintis apie politinius reikalus, kurie neturi jokios įtakos vertinant šį meno kūrinį, pakalbėkime apie pačią juostą, jos didžiausius pliusus ir kelis svarbius minusus.
Filmo siužetinė linija yra padalinta į du svarbius etapus – iki 1972 metų vasaros Olimpiados Miunchene ir pačios Olimpiados įkarštyje.
Kiekvienoje iš šios juostos dalių, žiūrovams yra pateikiami faktai apie rinktinę, žaidėjus, jų žygį link olimpiados ir, žinoma, labai vaizdingai parodomos svarbiausios rungtynės.
Bet, kaip bebūtų, šis filmas nėra apie krepšinį, o apie Sovietų Sąjungos vyriausią trenerį Vladimirą Garanžiną, kurio atsidavimas šiam sportui ir užsispyrimas, padovanojo legendinę pergalę prieš JAV. Ir taip, aš čia nieko neišpasakojau, nes žmonės, kurie bent jau kažkiek domisi šiuo sportu, žino, jog 1972 metais olimpiniais čempionais tapo Vladimiro Garanžino auklėtiniai.
Vladimiro Garanžino portretas pateikiamas iš visokiausių perspektyvų – kaip tėvo, kaip vyro, kaip trenerio ir kaip žmogaus, turinčio svajonę. Ir visuose šiuose mano paminėtuose punktuose jis buvo atskleistas visu gražumu. Aplink jį sukosi kiekvienas svarbus ir nesvarbus veikėjas, o ir pati siužetinė linija buvo pateikta taip, jog mes pamatytume didžiulį šio žmogaus indėlį į savo tėvynės sportą.
Kiti personažai, nuo kurių Vladimiras Garanžinas buvo priklausomas, taip pat turėjo nemažai ekraninio laiko tam, kad galėtų visapusiškai atsiskleisti. Geriausiai, mano nuomone, buvo pristatytas Modestas Paulauskas, kuris juostoje atliko ne tik tikro lietuvio patrioto vaidmenį, bet dar ir pasižymėjo kaip ištikimas draugas visiems komandos nariams.
Na, o jo uždainuota „Ant kalno mūrai“ buvo tiesiog fantastišku ėjimu iš filmo kūrėjų, kurie leido skleisti lietuvybę, neužgožiant jo kitais krepšininkais.
Iš kitų krepšininkų, kurie irgi turėjo nemažai įtakos pačiai filmo istorijai, verta paminėti Sergejų Belovą. Jis atliko komandos lyderio vaidmenį. Tai žmogus su savo požiūriu į žaidimą bei rimtomis sveikatos problemomis. Bet būtent jo ryžtas ir noras laimėti padarė iš jo tikrą nacionalinį didvyrį bei pavyzdį ištisoms krepšininkų kartoms.
Dėl kitų personažų irgi neturiu pastabų, nes visi buvo ir vietoje, ir laiku. Kai kurie linksmino, leido panerti į jų kultūrą ir tradicijas, kiti sugebėjo perteikti rodomą laikotarpį taip, jog buvo galima patikėti tuo, kas yra rodoma ekrane. O kalbu apie juodaodžius krepšininkus, kurie dar 1972 metais nebuvo itin geidžiami rinktinėje dėl nusistovėjusio rasistinio požiūrio į juos. O čia va turime ir „rednekus“, kurie visa širdimi juos palaiko. Na, bet čia toks nesvarbus niuansas, kuris man net patiko.
Filmo pliusu tampa dar ir tai, jog rusai šioje juostoje padarė ganėtinai netikėtą ėjimą. Akivaizdžiai buvo sukritikuota komunistinė valdžia ir itin supuvusi Sovietų Sąjungos sistema, o JAV parodyta kaip rojus Žemėje. Ir išties, nužmogėjimas čia yra matomas dėl partijos vadovų ir jų pavaldinių veiksmų norint kontroliuoti tai, dėl ko gyveno paprasti krepšininkai ir jų treneris – pergalės prieš stipresnį oponentą.
Ir nors kaip man smagiai žiūrėjosi visa ši istorija apie kelią link istorinės pergalės, filmas turėjo savų minusų. Vienu iš jų tapo visiškai nereikšminga ir iki galo neatskleista meilės istorija tarp dviejų sportininkų, kurie patyliukais bandė stoti prieš sistemą. Kitu minusu tapo dar ir tai, jog nenugalima JAV rinktinė pasirodė tik pačiame finale.
Gi įprastai tokio pobūdžio filmuose yra rodomas ir priešininkas, kuris irgi skina pergales. Bet čia to nesulaukėme, nes viskas buvo pateikta tik per vieną prizmę.
Stipriausiu ir labai kokybišku visos šios sportinės dramos momentu be herojų ir pačios istorijos pamokėles yra įtampa bei tiesiog nuostabios krepšinio scenos. Jos yra pastatytos taip gerai, jog prilygsta geriausiems amerikiečių filmams apie krepšinį. Nemeluoju, pats nustebau dėl to.
Apibendrinus ir neišpasakojus svarbių filmo vietų, galiu pasakyti, jog tai yra viena geriausių sportinių dramų, kurią teko matyti, ir, mano nuomone, vienas geriausių krepšinio temos filmų, kuris nenusileidžia tokioms juostoms kaip „Šlovės kelias“, „Jis turi parako“ bei „Taiklus metimas“.
Techninė juostos pusė
Žiūrėjau filmą ir negalėjau patikėti, jog tai yra rusų statytas kino projektas. O viskas dėl to, jog kameros darbas buvo tiesiog fantastiškas. Kiekviena filme rodoma krepšinio scena laiko įtampoje ir neleidžia atsikvėpti bežiūrint į krepšininkų driblingus.
Tai pat prie juostos stiprumo prisidėjo ir kiti techniniai niuansai kaip „slow-motion“ stiliumi pateiktos scenos, labai greitas montažas, kuris neleido jausti diskomforto dėl daugybės juostos dublių filmuojant rungtynių scenas bei garso montažas, kuris taip pat buvo svarbus stebint krepšinio rungtynių atkartojimą kino salėje.
Muzika gera, nuteikianti tam rodomam laikotarpiui, bet kas svarbiausia, garso takelis leidžia pajusti epiškumą žiūrint šį filmą. Vien ko vertos finalinės scenos, kuriose vyksta kova dėl pergalės. Taip gerai suderintos muzikinės kompozicijos, jog atrodo, kad žiūri kokį nors prabangų amerikiečių fantastinį blokbasterį.
Bet minusų irgi yra. Pirmiausia dekoracijos ir aplinka. Aš suprantu, kad man, gyvenančiam Vilniuje, smagu pamatyti mūsų gatves, bet kai jos vaizduoja Miuncheną, tai šiek tiek juokinga. Galiu lažintis, jog koks nors užsienietis ar net tas pats rusas, pasižiūrėjęs juostą pagalvos, kad Miunchene jau 1972 buvo plastikiniai langai. Aš jau nekalbu apie kai kuriuos stendus, kuriuose matėsi lietuviški užrašai. Bet, matyt, Lietuvoje jiems filmuoti buvo pigiau. Kažkaip apgailėtinai pasijaučiau, jog 2017 metų Vilnius prilygo 1972 metų Miunchenui. Atsilikėliai esam, ar ką?
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktorių filme daug, todėl susikoncentruosiu tie keliais svarbiausiais.
Pirmiausia – Vladimiras Maškovas. Nepraleidžiu nė vieno filmo, kuriame vaidina šis nuostabus ir talentingas aktorius, todėl ir ši juosta netapo išimtimi. Aktorius čia pasirodė tiesiog nuostabiai. Tai puikus draminis vaidmuo, kuriame jam pavyko parodyti visas įmanomas emocijas – viltį, džiaugsmą, pyktį, neviltį ir dar daugiau. Ir tai buvo pasakiška, nes jis leido mums susipažinti su unikaliu krepšinio treneriu, kuriam pavyko sukurti stebuklą.
Antra – Žilvinas Tratas. Ir nors aktorius užsienyje prisistato kaip Jamesas, tačiau mums jis visuomet bus Žilvinu. Aktorius įkūnijo Modestą Paulauską ir tai padarė ganėtinai profesionaliai, tai maloniai nustebino. Natūrali ir neerzinanti vaidyba, puikiai fiziškai pasiruošęs ir sunkumų nebijantis tautietis nepadarė gėdos. Na, ir nevaidino teatrališkai, kaip tą mėgsta daryti bene kiekvienas Lietuvos aktorius, pasirodantis kino ekrane.
Antraplanėse rolėse galima pamatyti labai daug žinomų rusų kino veteranų kaip Andrejus Smoliakovas, Maratas Bašarovas ar Sergejus Garmašas bei šviežius Ivano Kolesnikovo, Kirilo Zaicevo, Aleksandros Revenko ir Kuzmos Saprykino veidus. Juostoje pasirodė ir amerikietis Johnas Savage‘as, kuris žinomas iš tokių filmų kaip „Elnių medžiotojas“ bei „Žinutė butelyje“.
Verdiktas
„3 sekundės“ – vienareikšmiškai vienas geriausių krepšinio temos filmų, kuriame atskleidžiami ganėtinai profesionalūs, bet žmogiški trenerio Vladimiro Garanžino ir jo auklėtinių santykiai bei jų šlovingas kelias į Olimpą.
Filmas nuo A iki Z paperka savo kokybiška technine puse, įtampos nestokojančiomis krepšinio rungtynėmis, gerai parašytu scenarijumi, įdomiai dėstoma tikrais faktais paremta istorija ir talentingais aktoriais, tarp kurių pats Vladimiras Maškovas ir mūsų tautietis Žilvinas Tratas.
Filmo anonsas:
Prieš filmo premjerą Žilvinas Tratas lankėsi DELFI redakcijoje ir pasakojo ne tik apie naująjį savo darbą, bet ir kino užkulisius. Visą pokalbį galite pažiūrėti čia:
Filmo premjeros Lietuvoje akimirkos - nuotraukų albume:
