Mes turime teises ir pareigas samprotauti geopolitinėmis temomis, nes Lietuvoje kiekviena politika turi geopolitinį užtaisą nuo pat karaliaus Mindaugo laikų. Tai budinti tema. Užstalės pašnekesiuose septynis šimtmečius buvo kalbama apie vien apie mergas ir geopolitiką. Mokslingi vyrai šios temos bene drovėjosi, bet XVI a. ir XX a. viduryje išimčių atsirado.
Geopolitinę savimonę mes turime nuolat palaikyti budrumo būklėje. Ir vienas modelis nepaneigia kito galimybės. Atvirkščiai, kuo daugiau modelių tuo geriau, nes kitas, priešingas ar tiesiog kitoks modelis jau savo egzistavimu gali padėti koreguotis savąjį, o geopolitiniai modeliai turi keistis, nes jie yra tam tikri tikrovės matymo būdai. Kuo jų daugiau, tuo geriau.
Kokia Europa, arba tarp Cezario ir Karolio
Žinoma, pretekstas rašyti šias pastabas tai Turkijos pašaukimas deryboms. Jis esmiškai keičia tą Europą, į kurią mes stojome. Tai buvo Europos klubas. Eventualiai įsijungus Turkijai, ES taptų jau nebe senjorų klubu, o politine religine aukštakrosne. Ar gal ne taip? Turkija ir pridengtų Europą iš flango, ir atvertų ją Irakui (pacifikuotam?) ir visam Artimųjų Rytų katilui, kurį būtų privalu – arba prijungti, arba pastačius aukštą sieną gautinai atsiriboti. Visiems aišku, kad Europos siekis yra turėti pakankamai stiprų perimetrą, už kurio ją suptų maždaug neutralūs ar sutramdyti barbarai, geriausia federatų, pagalbininkų statuse. Bet imperijų bėda yra ta, kad pasieniai niekada nebūna saugūs ir juos reikia vis plėsti ir plėsti. Ar tai yra sąmoningas konstravimas? Eurosąmokslas kuriuo siekiama restauruoti Romos imperiją? Ar Frankų? Ne – yra Frankiškos ideologijos luitų, bet atsikūrinėja – Frankams net neplanavus to – būtent Romos imperija; nei prancūzai nei vokiečiai tuo neprisipažins, nes jie kaip keltų nei kaip germanų palikuonys išsaugoję priešiškumo Romai elementus. Tačiau būtent įjungdami Turkiją, senąją Anatoliją, su bizantiškosios tradicijos teritorijomis mes įeiname jau nebe į Karolio Didžiojo imperiją, o į Romos modelį. Karolis Didysis Bizantijos nesiekė ir jo valstybės ribos pietryčių kryptyje nepretenzingai baigėsi Bavarija ir Italijos viduriu.
Manau, daugelis mano samprotavimų ankstyvi, kai kas bus pritempta, bet jeigu galima ginčytis dėl vieno ar kito, tai reikia ir ginčytis. Bet procesai vyksta, ir jie tūno ant geopolitinių tektoninių plokščių. Viduržemio jūros pakrantėse iškilusių civilizacijų integracija drauge su dalimi Šiaurės Europos – visąlaik vyko. Integracija vyko ir per Gintaro kelią, per dvi jo atšakas Vysla ir Dniepru, ir mes čia buvome įjungti ne taip menkai. O tokių integracinių ištakos dar neolito kultūrose. Tai ta paslaptinga kultūra, maždaug prieš dešimt tūkstantmečių pradėjusi ręsti įspūdingus akmens statinius viso Viduržemio jūros baseino viduje, o už Gibraltaro stulpų ši dolmenų ir menhyrų linija tiesėsi Ispanijos, Prancūzijos pakrantėmis iki pat Skandinavijos. Stounhedžo kompleksas – vėlyvas šios tradicijos atspindys. Bet kas ta kultūra, nežino niekas, ji ėmė ir išnyko.
Tačiau Roma sukūrė imperiją būtent tose teritorijose. Nors apie pirmtakus nė nenutuokė. Noriu pasakyti, kad geopolitiniai procesai tiesiog vyksta, ir tai yra tiek pat menkai subjektyviai paveikiami dalykai, kaip ir žemės drebėjimai.
Roma centras, orbita. ES tai Karolio imperijos atgarsis, o Karolis tebeatstovavo Romos imperijos ideologijai ir laikė save Romos tęsėju. XIX a.- XX a. pr. kai Europoje iš esmės buvo keturios imperijos, žemėlapis formaliai atitiko maždaug IV – V a. Romos imperijos struktūrą kai Romos keturis gabalus valdė keturi cezariai. XX a. perturbacijos grąžino idealų ankstyvesnės, II a. po Kr. Romos modelį; anuometinės provincijos bemaž keliolikos kilometrų tiklsumu sutampa su daugelio dabartinių valstybių sienomis. Provincijos-valstybės. Galija, Germanija, Belgika, Panonija, kuri tiksliai sutampa su dab. Vengrijos sienomis, Ilyrija, Dalmatija su Kroatija ir Slovėnija, Epyras su Albanija, Makedonija su Makedonija, Trakija su Bulgarija, Dakija su Rumunija, Norikas su Austrija. Galima dar vardinti. Bet sienos nepasikeitę.
Europa ir Irakas
Jei nepasikeitė provincijų ribos, reikia manyti, kad ir ties perimetru Romos imperinės tendencijos veikia ne mažiau galingai. Dabartinis Irako karas atrodo tolimas ir beprasmis. Bet Romos imperijos požiūriu tai karas dėl ramaus perimetro. Iraką kontroliavo Romos pajėgos, tai buvo Mesopotamijos provincija, dėl kurios, tiesa, tekdavo kariauti su partais ar persais, bet Irano teritorija jau nebuvo Romos sąmoningos ekspansijos zona.
Su Irane valdžiusiom dinastijom Roma kariavo, bet ties jų valdomis Romos ribos sustojo. Atrodo, ir dabar karas Irake yra karas dėl būsimos sienos saugumo. Ir kariaujamas jis dabar, kai dar yra penkiolikos ar dešimties metų rezervas, t. y. iš anksto. Šia prasme Turkijos pakvietimas paaiškina, kodėl Irake pradėtas po teisybei niekuo neišprovokuotas karas. Bet taip reikia. Amerikonai dirba juodą darbą, europiečiai šaukia ir protestuoja, ir kai išmuš valanda, priartės prie Irako apyšvarėmis rankomis.
Rytinis Eurosąjungos flangas Irake po penkiolikos metų turėtų būti ramus, o amerikonai už tai gaus savo naftą. Galbūt, ką nors gaus ir Iranas, kuris visada buvo atskira civilizacinė plyta, ir jei G. Bushas nemano esąs Aleksandras Makedonietis, JAV Irano rimtai nejudins. O kas link Aleksandro Makedoniečio, tai jis – vienkartinis atvejis.
Toliau Roma turėtų apimti Siriją, Libaną, Judėją. Egiptą ji jau dabar patyliukais turi kaip konfederacijos partnerį. Ukrainos ir Turkijos integracija tai procesas, kuriuo Roma atsiima Ponto Euksino kontrolę, ir Juodąją jūrą prižiūrės iš abiejų pusių.Ir čia susiduriama jau su Bizantijos, kuri dabar geopolitiškai atsitraukusi į šiaurę ir iš dalies atitinka Rusiją.
Kryžiaus žygiai į Palestiną buvo restitucijos bandymas, kaip ir kova su Osmanais – dėl buvusių Romos imperijos teritorijų kontrolės. Problema tame, kad Bizantija, tiesioginė Romos įpėdinė, dabar yra suskilusi į musulmonišką Turkiją, Siriją, Egiptą, judėjišką Izraelį, polimorfinį Libaną, Libiją ir Tunisą.
Tai yra, Bizantijos tikroji vieta tai Mažoji Azija ir artimųjų Rytų teritorijos, optimaliai Egiptas geraisiais laikais ir dalis Italijos. Ir jeigu bus geopolitiškai įlipta į Bizantijos zoną, viskas toliau vyks domino efektu, teks inkorporuoti šitą zoną, gal per ilgą laiką. Arba nereikėjo prasidėti su Turkija.
Irakas yra riba, iki kurios nuėjo ir kurią kontroliavo europiečiai, Afganistanas kadaise buvo Baktrija, helenistinės kultūros šalis, taigi buferis, federatai jie gali būti, ir federatais paprastai rūpintasi. Bet Afganistanas buvo ir liks buferinė valstybė tarp Kinijos, Indijos supercivilizacijų, Rusijos ir Europos Sąjungos ir Irano. Afganistanas yra nepaprastai svarbus būtent kaip tarpcivilizacinis buferis, ir SSSR pajudinusi šitą vietą išnyko kaip dūmas. Jeigu nesielgi pagal geopolitinės tektonikos reikalavimus, į tave trenkia žaibo smūgis.
Lygiai kaip garbusis Osama leido sau pasidžiaugti Naujojo Orleano nelaime – atseit Alachas eina išvien su Al-Qaida. Ir po mėnesio gavo geotektoninio karo smūgį savo irštvoje, kuri numanoma kaip tik žemės drebėjimo šiaurės Vakarų Pakistano-Afganistano pasienyje epicentre. Trisdešimt tūkstančių žuvusių? Bet jie visi – Bin Ladino simpatikai. Amerikonai juokų nemėgsta.
O draugai jie tik tiems, kurie jiems dirba neklausinėdami. Atrodo, jie Lietuvos geriausi draugai?
Na, lietuviai visada garsėjo darbštumu.