O šalis, kurioje jis gimė, po daugelio šimtų metų atsimins jį, kaip išdaviką už kitos šalies karūną pamynusį protėvių tikėjimą, pardavusį tėvynę. Taip per viešą paskaitą Valdovų rūmuose Jogailą pristatė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto magistrantas Povilas Andrius Stepavičius.
“Jogaila veikiausiai buvo antras vaikas, bet pirmas sūnus, Algirdo ir jo antrosios žmonos Tverės kunigaikštytės Julijonos šeimoje. Žvelgiant iš tolimesnės laiko perspektyvos galėtume teigti, kad tėvai ne veltui sūnui parinko Jogailos vardą, reiškiantį „už kitus narsesnis ir pranašesnis“, - kalbėjo P. A. Stepavičius.
Deja, pasak istoriko, apie Jogailos vaikystę ir ankstyvąją jaunystę nieko nežinoma. Tikriausiai daugiausiai laiko jis praleido Vilniuje, savo tėvo dvare, kartu su gausiu pulku brolių bei seserų. Namų auklėjimas bei mokymasis iš savo tėvo Algirdo, tai – vienintelis švietimas, kurį gavo Jogaila.
„Būsimas Lietuvos didysis kunigaikštis, o vėliau Lenkijos karalius, jis taip ir neišmoko nei skaityti, nei rašyti. Daug vėliau kryžiuočiai taip atsilieps apie Jogailą: „nemoka nei skaityti, nei rašyti, ir jam tenka klausyti, ką jam perskaito“. Nors iki gyvenimo pabaigos jis išliko analfabetu, Jogaila mokėjo lietuvių, rusėnų, o vėliau tapęs Lenkijos karaliumi turėjo išmokti ir lenkų kalbą“, - pasakojo P. A. Stepavičius.
Tėvo mirtis sukėlė sumaištį
1377 metų gegužę miršta Jogailos tėvas Algirdas, kuris, pasak istoriko, dar XVI a. bus atsimenamas kaip trijų beveik pergalingų žygių į Maskvą vedlys. Anot Lietuvos metraščių, savo šlovės vardan į Maskvos miesto sieną Algirdas paliko atremtą ietį. Taip pat Algirdas bus atsimenamas, kaip mūšio prie Mėlynųjų Vandenų nugalėtojas.
Anot Algirdo laikų amžininko, Hermano Vartbergo, Algirdo laidotuvės vyko su labai didelėmis iškilmėmis, kurių metu buvo sudegintas kunigaikščio kūnas, įvairūs daiktai bei 18 žirgų, pagal senąsias pagonių apeigas.
„Tačiau miręs Lietuvos valdovas sukėlė tam tikrą sumaištį iki tol ramiai gyvenusioje valstybėje. XIII-XIV a. buvo toks ypatingas, kad nei vienas Lietuvos valdovo sosto perdavimas nevykdavo taikiai. Tai lėmė tas, kad ankstyvojoje monarchijoje nebuvo nusistovėjusi didžiojo kunigaikščio valdžios perdavimo tvarka. Į mirusiojo valdovo vietą galėjo pretenzijas pareikšti beveik kiekvienas valdančiosios šeimos narys“, - pasakojo P. A. Stepavičius.
Šiuo atveju, pasak istorijos studento, situaciją darė ypatinga ir tai, kad per pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje egzistavo diarchinė valdžia (dvivaldystė) – Algirdo ir Kęstučio valdymas. Nors šių abiejų brolių valdžia funkcionavo ganėtinai sklandžiai vieno iš jų mirtis tikrai turėjo sugriauti tokią nusistovėjusią valdžios pusiausvyrą.
„Mirusio tėvo vietą pasišovė užimti net keli sūnūs iš skirtingų santuokų. Tai bandė daryti sūnūs iš pirmosios santuokos Teodoras ir Andriejus, tačiau galiausiai įsitvirtinti kunigaikščio soste pavyko Jogailai. Žinoma, ne be savo dėdės Kęstučio pagalbos“, - pasakojo P. A. Stepavičius.
Taip, pasak kalbėtojo, Lietuvos valdžios viršūnėje susiklostė padėtis, kad abiem valdančiaisiais asmenimis tapo dviejų skirtingų kartų atstovai, net ir savotiškai skirtingų pasaulėžiūrų asmenys.
Tėvo palikimas Jogailai buvo ne tik valdžia, bet ir valdžios ženklai
Paskaitos lektoriaus teigimu, manoma, kad Algirdas dar 1366 metais savo antspaude panaudojo pirmą kartą raitelio arba Vyčio figūrą. Jo brolis Kęstutis tuo metu savo atspaude vaizdavo pėstininką. Tai savotiška valdžios dalių reprezentacija. Algirdo raitelis tai – Vilniaus didžiojo kunigaikščio sosto simbolis, Kęstučio pėstininkas – Trakų kunigaikštystės simbolis.
„Galime sakyti, kad Algirdo antspaudą paveldėjo Jogaila, Kaributas, Skirgaila ir kiti broliai. Vėliau, kai Vytautas dar prieš tapdamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, norėdamas pagrįsti savo teises į Lietuvos sostą, pradės naudoti raitelio figūras savo antspaude“, - sakė P. A. Stepavičius.
Sugrįždamas į laikotarpį po Algirdo mirties istorikas atkreipė dėmesį, kad valdovo mirtis sukėlė tam tikrą sumaištį Lietuvoje. Nors Jogaila su dėdės protekcija ir atsisėdo į Vilniaus sostą, kaimyninės valstybės stengėsi pasinaudoti valdžios braškėjimu Lietuvoje. Prasidėjo lenkų ir vengrų valdovo Liudviko Anžu ekspedicija į Lietuvą, o taip pat vietoje nestovėjo ir ordino kariai.
Nors lietuvių atsakomieji žygiai ir nebuvo labai dažni ir patys stipriausi, lietuviams su Kęstučio vadovavimu pavyko sudeginti Klaipėdos miestą ir pilį. Lietuviams daug dažniau tekdavo tuo laikotarpiu ginti savo svarbiausius miestus Vilnių ir Trakus.
„Galiausiai pavyko pasiekti paliaubas 1379 metų rugpjūčio-rugsėjo mėnesį, kuomet Jogaila su Kęstučiu Trakuose sudarė dešimties metų paliaubas su Ordinu. Neretai istorinėje literatūroje galima sutikti minčių, kad ši paliaubų sutartis tapo konflikto tarp Kęstučio ir Jogailos pradžia. Suprask, paliaubų sutartis lietė tik taiką tarp Kęstučio valdovo žemių ir Ordino teritorijos“, - pasakojo P. A. Stepavičius.
Tačiau, pasak lektoriaus, Jogailos buvimas šios sutarties sudarymo ir pasirašymo metu paneigia tokią versiją. Be to, jo teigimu, derėtų nepamiršti, kad tokio pobūdžio paliaubos su Ordinu jau buvo nusistovėjusi abiejų šalių diplomatijos tradicija.
„Tad ir kita neretai daug baisiau istoriografijoje ir istorinėje atmintyje nuspalvinta 1380 metų Dovydiškių sutartis (Jogaila pažada nesikišti į Ordino puolimą prieš Kęstutį), neretai vertinama, kaip Jogailos išdavystės pradžia, yra puikus dviejų skirtingų požiūrių į politiką su Ordinu bei vis aštrėjančios konkurencinės kovos dėl didžiojo kunigaikščio sosto pavyzdžiai“, - sakė P. A. Stepavičius.
Pasak lektoriaus, Kęstučiui apie šią sutartį pranešė ne tuo metu kartu su Jogaila medžiojęs Vytautas, kuris tikrai žinojo apie šitą sutartį ir Jogailos planus, o Ordino pareigūnas Giunteris Hoenšteinas. Neretai, kalbėtojo teigimu, įsivaizduojame, kad Ordinas Kęstučiui tai pranešė iš piktų paskatų dėl noro sukiršinti dėdę su sūnėnu, tačiau tokį Ordino pareigūnų veiksmą galima vertinti ir kaip status quo tarp Ordino ir Kęstučio išlaikymą - kad net nepaisant pasikeitusių aplinkybių kita pusė toliau yra pasirengusi laikytis ligtolinio elgesio normų ir taisyklių.
„Visgi, tiek Kęstutis, tiek minėtasis Ordino pareigūnas buvo kilmingų asmenų savimonės bei senstančio riteriško pasaulio pavyzdžiai“, - konstatavo P. A. Stepavičius.
Nepuolė kerštauti
Lektorius atkreipė dėmesį, kad iš karto po Dovydiškių sutarties Kęstutis nesiėmė keršto Jogailai, bet pradėjo derybas su Ordinu dėl panašaus pobūdžio sutarties. Pasak jo, atrodo, kad tiek viena, tiek kita pusė, mėgindama užsitikrinti pageidautiną paramą, naudojosi tais pačiais metodais.
„Giunteris buvo labai svarbus Kęstučio kontaktas ir tarpininkas Ordino aplinkoje. Tačiau jo mirtis 1380 metais mums gali suponuoti galimybių, kad tai buvo viena iš aplinkybių, kodėl Jogaila įgija persvarą santykiuose su Ordinu, o pralaimėjusiam neliko nieko kito tik pasitraukti“, - sakė P. A. Stepavičius.
1381 metais prasidėjęs vidaus karas tarp Kęstučio ir Jogailos baigėsi pirmojo mirtimi 1382 metais. Pasak lektoriaus, Jogailos stovykla šiame konflikte buvo stipresnė, nors pradžiai Kęstučiui ir pavyko užimti Vilnių ir išvyti Jogailą iš sosto, su Ordino pagalba Jogaila prispaudė Kęstutį su Vytautu derėtis dėl taikos savo, tai yra priešininko stovykloje.
Skirtingas abiejų Kęstutaičių vertinimas Jogailos šalininkų stovykloje, pasak P. A. Stepavičiaus, atspindėjo ir Kęstučio bei Vytauto įkalinimo sąlygose. Kęstutis kalintas pilies bokšte, o tuo tarpu Vytautas buvo saugomas tiek Vilniaus, tiek Krėvos pilių kambariuose, o iš tokios švelnios priežiūros ne už ilgo ir pabėgo tuo pradėdamas antrą vidaus karo etapą, kuriame Ordinas jau palaikys Kęstutaičių pusę.
Užsienio politikoje – posūkis į Lenkiją
Pasak lektoriaus, dar 1383 metais Jogailos užsienio politikoje įvyko posūkis į Lenkiją, kuomet jau buvo užtikrinta Lietuvos ir Maskvos taika bei nutraukti ryšiai su Ordinu. Užvaldęs Palenkę, per kurią ėjo prekybos keliai iš Lietuvos į Lenkiją per Liubliną, Jogaila norėjo užmegzti svarbius savo valstybei prekybos santykius su Lenkijos karalyste.
„Tų pačių metų balandį Jogaila kartu su savo broliu Skirgaila Vilniuje suteikė privilegiją Liublino miestiečiams. Pagal tą privilegiją liubliniečiams buvo leista laisvai prekiauti Lietuvoje, ir buvo pažadėta juos globoti ir saugoti nuo bet kokių pavojų ir nuostolių. Atrodo, kad toks ūkinis suartėjimas turėjo netrukus prisidėti prie politinės sąjungos sudarymo“, - pasakojo P. A. Stepavičius.
Lektorius atkreipė dėmesį, kad 1383 metais Lenkijoje dar nebuvo žinoma, kaip išsispręs sosto paveldėjimo klausimas. Lenkijos sosto paveldėtoja Jadvyga į Krokuvą iš Vengrijos atvyko tik 1384 metais, o karūnuota buvo tų pačių metų rudenį.
„Atrodo, kad Jadvygos karūnacijoje dalyvavo ir Jogailos pasiuntiniai, tad kalbos su Lenkijos didikais jau tikrai turėjo vykti. O pačioje Lenkijoje netilo ginčai, kas turėtų tapti Jadvygos sutuoktiniu. Buvo net kelios pasirinkimo galimybės – lenkų kunigaikštis Vladislovas Opolietis, Zemovitas IV, dar nuo 1378 metų galiojo sužadėtuvės su Austrijos princu Vilhelmu. Jadvyga buvo su juo sužadėta, kai jai dar buvo ketveri metai“, - pasakojo P. A. Stepavičius.
Pasak lektoriaus, Jogailos kandidatūra buvo labiausiai linksniuojama tuo metu įtakingiausių Mažosios Lenkijos didikų aplinkoje. Lemiamas derybų etapas tarp Jogailos ir Lenkijos didikų įvyko praėjus porai mėnesių po Jadvygos karūnacijos, 1385 metų sausį.
Jogailos atsiųstoje delegacijoje dalyvavo brolis Skirgaila, pusbrolis Borisas Karijotaitis, Vilniaus vietininkas ir Jogailos aršus šalininkas Vilniaus miesto gyventojas Hanulas. Jogailos įpareigoti delegacijos atstovai įteikė Jadvygai dovanų.
Pasak lektoriaus, labai įdomiai šį lietuvių delegacijos atvykimą vėliau aprašys Janas Dlugošas. Kronikininkas mini, kad lietuvių delegacija „nors karalienei Jadvygai nelabai žavi, lenkų ponams gana krito į širdį“.
P. A. Stepavičius atkreipė dėmesį, kad yra ir vienalaikės žinios iš Krokuvos kapitulos kalendoriaus, kurios aprašo vizitą. Įraše minima, kad jis kartu su pavaldiniais žadėjo priimti Kristaus tikėjimą anksčiau nei bus sudaryta šita sutartis. Bet Lenkijos bajorai savo pasiuntinius ir įgaliotinius kartu su lietuvių pasiuntiniais nusiuntė į Vengriją prašyti Jadvygos motinos Elžbietos pritarimo.
Galiausiai buvo sulauktas karalienės motinos sutikimas. Lenkų didikai nutarė vasarą Krokuvoje rengti suvažiavimą, kurio metu būtų priimtas vienbalsis ir galutinis sprendimas išrinkti Jogailą Lenkijos karaliumi.
Pasak lektoriaus, suvažiavimas nepraėjo labai sklandžiai. Lenkijos diduomenė karaliaus klausimu nebuvo vienalypė, nors įtakingiausia jos dalis – Mažosios Lenkijos atstovai ir palaikė Jogailos kandidatūrą. Po ilgų ginčų ir svarstymų ji buvo patvirtinta.
„Manoma, kad Lenkijos karalienė Jadvyga įsivaizdavo Jogailą, kaip prasčioką, laukinį, barbarą, turbūt, savotiškas to meto lenkų nuotaikas ir baimes dėl naujojo žmogaus jų valdyme galima išvysti ir daug vėlesniame J. Dlugošo ganėtinai anekdotiniame kelionės į Krokuvą aprašyme“, - pasakojo P. A. Stepavičius.
Anot kronikininko, Jadvyga išsiuntė savo dvariškį Zavišą pasitikti Jogailos ir „pavedusi su juo susipažinti, įsižiūrėti jo veidą ir figūrą. O paskui kuo skubiausiai grįžus pateikti jai tikrovišką jo asmenybės ir požymių paveikslą. Be to ji uždraudė priimti iš kunigaikščio Jogailos bet kokią dovaną.
Jogaila, nutuokęs, kad karalienės pasiuntinys atvykęs pažinti jo išvaizdą ir kūno sudėjimą, nes žinojo, kokie melagingi gandai skleidžiami apie jo negražumą, priėmė jį itin žmoniškai ir maloniai. O kad tiksliau ne tik jo veido išraišką, bet ir atskirų kūno dalių formas pamatytų, pasiėmė jį su savimi į pirtį.
Tad tas įsižiūrėjęs į valias ir tiksliai, bet atsisakė priimti dovanas, kurių Jogaila norėjęs jam įteikti grįžo pas karalienę Jadvygą ir pareiškė, kad kunigaikštis Jogaila yra vidutinio ūgio, lieknas, itin proporcingo ir dailaus kūno, linksmo žvilgsnio, pailgo, anaiptol ne bjauraus veido, rimtų ir kunigaikščio rūmus atitinkančių papročių. Ir taip nuramino karalienę Jadvygą nuo seno susirūpinusią, nes buvo įspėta dėl jo negražumo ir šlykščių papročių“.
Netyla diskusijos dėl Krėvos akto
Pasak lektoriaus, jau daugiau nei 200 metų netyla emocingos ir kartais net karštos istorikų diskusijos dėl Krėvos akto (1385 m.) reikšmės.
„O dokumentas neilgas, jį sudaro tik 560 žodžių lotynų kalba. Sąlygos, kurias ten išdėsto Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila labai paprastos. Sumokėti 200 tūkst. florinų sužadėtuvių netesybų sumą Austrijos princui Vilhelmui, kartu su savo šeima ir pagonimis pavaldiniais priimti Romos katalikų tikėjimą, paleisti Lenkijos karalystės belaisvius, sugrąžinti Lenkijai prarastas žemes ir galiausiai daugiausiai dėmesio susilaukusi sąlyga – amžiams prišlieti Lietuvos ir Rusijos žemes prie Lenkijos karūnos“, - pasakojo P. A. Stepavičius.
Pasak lektoriaus, kokių tik šios sąlygos interpretacijų neteko išgirsti – nuo Lietuvos inkorporavimo į Lenkijos karalystės sudėtį, Lietuvos valstybės likvidavimo, prijungimo prie Lenkijos, iki galiausiai pareiškimo, kad Krėvos dokumentas buvo faksifikatas.
Jo teigimu, viena šviežiausių šio dokumento interpretacijų priklauso Berlyno universiteto profesoriui Robertui Frostui. Jis teigia, kad tai nebuvo unijos aktas, o labiau priešvedybinė sutartis, kuria Jogaila ir jo aplinka pasižadėjo atlikti tam tikrus darbus vedybų su Jadvyga atveju.
„Nors ir kai kurie pažadai, minimi Krėvos dokumente, yra įgyvendinami beveik iš karto, pavyzdžiui, Jogaila su savo aplinka apsikrikštija iš karto. Kartu krikštijasi ir Vytautas, ne už ilgo prasidėjo ir Lietuvos krikštas. Jogaila sutuokiamas su Jadvyga ir karūnuojamas Lenkijos karaliumi. Tačiau kiti pažadai buvo neįgyvendinti, pavyzdžiui, netesybų sumokėjimas Austrijos Vilhelmui“, - sakė P. A. Stepavičius.
Kita problema su dokumentu, pasak istoriko, yra ta, kad po jo sudarymo jokio kito dokumento neaptinkame, kuris kalbėtų apie Lietuvos prijungimą prie Lenkijos. Yra istorikų, kurie kalbėjo apie tai, kad galbūt jis buvo parašytas kitais metais, tačiau nėra išlikęs, tačiau tie svarstymai nebuvo labai pagrįsti.
„Tad Jogailos priešvedybinę sutartį galima vertinti kaip pasižadėtų darbų sąrašą. Kita šiandieniniame istorijos moksle irgi populiari versija dėl Krėvos dokumento buvo iškelta dar profesoriaus Edvardo Gudavičiaus. Anot mokslininko, Krėvos aktas nesunaikina Lietuvos valstybingumo. (…) Jogaila, personaline unija jungdamas abu sostus, kaip didysis kunigaikštis tapo savo paties, kaip Lenkijos karaliaus, vasalu“, - sakė P. A. Stepavičius.
Dar viena problema dėl Krėvos dokumento, pasak lektoriaus, kyla iš supratimo, kad šį dokumentą sudarė dvi suverenios šalys. Kai iš tiesų šis dokumentas buvo trijų pusių susitarimas Jogailos ir jo aplinkos bei Lietuvos pusė, Vengrijos karalienė Elžbieta atstovauja Anžu dinastiją ir Lenkijos diduomenė, kurią atstovavo Lenkijos karūna.
Istorikas atkreipė dėmesį, kad Lenkijos valstybės samprata buvo visiškai kitokia nei tuometinė Lietuvos. Lenkijos karalius nebuvo Lenkijos teritorijos savininkas, o tik didikų valios išraiška. Tuo metu Jogaila buvo savo tėvonijos, Lietuvos valstybės, šeimininkas.
„Jogaila negalvojo, kas bus naudinga Lietuvai dabartine šios sampratos prasme. Negalima primesti praeities žmonėms savo vertybių ir pasaulėžiūros. Jogaila mąstė visų pirma valdžios ir dinastinėmis kategorijomis. Karūnos pasiūlymas buvo galimybė išplėsti savo ir savo giminės valdžią, o taip pat pripažinimas kovoje dėl karūnos jis turėjo labai pasistengti ir įveikti konkurentus. Visų pirma, - Habsburgų dinastijos atstovą“, - konstatavo P. A. Stepavičius.
Pateko į naują politinę erdvę
Pasak lektoriaus, Lenkija Jogailai buvo nauja politinė erdvė, kurioje jis turėjo išmokti veikti.
„Valdžios išplėtimas atnešė Lietuvai vieną svarbų dalyką – krikštą, o kartu ir svarbų politinį sąjungininką kovose su Ordino, o vėliau Maskvos valstybe. Esminis dalykas Jogailai buvo susikurti dinastinę uniją, kurią galėtų palikti savo paveldėtojams“, - sakė P. A. Stepavičius.
Pasak lektoriaus, Krėvos dokumentu pradėta Lietuvos ir Lenkijos sąjunga smarkiai sujudino Europos politinę erdvę aplink šias dvi valstybes. Sunerimsta Ordinas, tai - Šiaurė -Vakarai, Vengrija – Pietūs, Maskva – Rytai. O dar politinį Lietuvos – Lenkijos klimatą įkaitina ir antrasis Vytauto pabėgimas į Ordino žemes ir jų vykdyti antpuoliai Lietuvos žemėse. Viskas baigėsi 1392 metais, kuomet Jogaila paskiria Lietuvos kunigaikščiu Vytautą.
Lietuva įveikia izoliaciją
Grįžęs prie krikšto temos, lektorius pažymėjo, kad Jogailos dėka Lietuva tampa katalikišku kraštu. Įveikiama kelis amžius trukusi izoliacija. Į Lietuvą pradeda veržtis viduramžiška vakarų kultūra, raštas, gotikinė architektūra, mokslas bei kiti civilizaciniai dalykai.
„Tačiau gali kilti klausimas, kam iš viso Lietuvai reikėjo krikštas? Katalikybė turėjo du pliusus. Visai kitaip nei stačiatikiškas kelias kuris tikrai buvo variantu, ir kuris galėjo priversti asimiliuotis lietuvių kultūrai su tuo metu didžiausia Lietuvos gyventojų dalį sudariusia rusėnų kultūra, katalikybė galėjo leisti išlaikyti atskirą lietuvių tapatybę LDK rėmuose. Tai taip pat pašalino Ordino grėsmę bei leidžią įgyti stiprius sąjungininkus, kaip, pavyzdžiui, Lenkija“, - sakė P. A. Stepavičius.
Nors, pasak lektoriaus, krikštas ir galėjo komplikuoti ir taip sudėtingus santykius tarp Jogailos ir Rusios teritorijų, kuriose valdė stačiatikiai Gediminaičiai, Jogaila krikštą ir sąjungą su Lenkija suprato kaip kunigaikščio valdžios sustiprinimo elementą pasinaudojant lotyniškosios Europos valdymo tradicija.
Lektorius savo paskaitoje daugiau dėmesio skyrė vienam Žalgirio mūšio epizodui, kuris labai dažnai visuomenėje aptariamas, kaip Jogailos pasirinkimas ilgai melstis ir ilgai klausytis mišių prieš mūšį.
“Reikia suprasti, kad šio karo ir mūšio metu kariuomenės buvo dvi - Lenkijos ir Lietuvos, vis dėlto pagrindinis vadas buvo Jogaila. Tai jo rankose buvo galutinis sprendimas, kada pradėti mūšį. Lenkų kronikininkas J. Duglošas praėjus maždaug pusei amžiaus nuo mūšio plačiai jį aprašė. Tame aprašyme atsirado Jogailos delsimo pradėti mūšį vaizdinys, neva jis ilgai meldėsi. Tačiau Jogailos malda pati savaime nėra niekuo keista, visi tada prieš mūšį melsdavosi”, - sakė P. A. Stepavičius.
Pasak lektoriaus, mūšis viduramžiais būdavo suvokiamas, kaip Dievo teismas, kuriame turi nugalėti teisingiausias, todėl abi pusės tikėjosi Dievo pagalbos. Be to, Žalgirio mūšį tyrinėjantis švedų istorikas Svenas Ekdahlis, išnagrinėjęs kariuomenių išsidėstymą, iškėlė hipotezę, kad mūšio dienos rytą jungtinei lenkų ir lietuvių kariuomenei saulė turėjo šviesti labai nepatogiai, tiesiai į akis. Jis mano, kad nepradėti mūšio iš karto galėjo būti ir taktinis sprendimas.
„Toks delsimas sukėlė Ordino reakciją. Ordinas atsiuntė du kalavijus, kviesdamas Jogailą ir Vytautą pagaliau išeiti į mūšį, pradėti riterišką kovą. Kova pagaliau prasidėjo. Tai buvo dviejų kariuomenių susidūrimas įvairiuose flanguose“, - sakė P. A. Stepavičius.
Pasak paskaitos lektoriaus, atrodo, kad Jogailą prisimename balta spalva tik kaip Lietuvos krikštytoją, bet ir tai ne visada, ir kaip vieną iš Žalgirio mūšio laimėtojų. Blogai Jogailą prisimename ir esame linkę vertinti kreipdami dėmesį į jo išleistus dokumentus.
„Jau Krėvos dokumentą aptarėme ir pamatėme, kad ten nieko baisaus nebuvo. Antrasis dokumentų paketas, kuris neretai įsivaizduojamas blogu, ypač prisimenant mokyklinės istorijos kursą, buvo sudarytas 1413 metais, ir yra vadinamas Horodlės dokumentais“, - sakė P. A. Stepavičius.
Pasak lektoriaus, karalius papildė 1387 metais Lietuvos krikšto proga išleistą privilegiją Lietuvos bajorams teikdamas, kad reikia sukurti pareigybių hierarchiją, analogišką Lenkijai, su vaivadomis ir kaštelionais. Taip 1413 metais buvo įsteigtos Vilniaus ir Trakų vaivadų ir kaštelionų pareigybės. Taip pat buvo pradėta lietuvių bajorų žemės nuosavybės, asmeninės laisvės sistematizacija.
„Horodlės dokumentai priešingai negu kartais teigiama nepatvirtina Lietuvos inkorporavimo į Lenkijos karalystės sudėtį, kaip ir Krėvos dokumentai. Saugodami didžiojo kunigaikščio pareigybę šie dokumentai įtvirtino Lietuvos valstybinį atskirumą. Karaliaus privilegija bei įvykęs herbų adaptavimas, kai 47 lietuvių giminės buvo priimtos į lenkų herbines gimines davė pradžią svarbiems struktūriniams lietuvių visuomenės pokyčiams ir sustiprino katalikų bajorijos vaidmenį LDK“, - teigė P. A. Stepavičius.
Pasak istorijos magistranto, tai padėjo pamatus vėlesniam LDK centralizacijos procesui, kuomet pradėjo keistis visa šalies administracinė struktūra – iš atskirų kunigaikštysčių į vaivadijas.
„Nepaisant bendrų valdovų iš Jogailos giminės pastangų ryšiai tarp abiejų tautų bajorijos mezgėsi lėtai ir sunkiai. XV a. Lietuvoje lenkai nebuvo dažni svečiai. Kiek daugiau jų būta valdovo dvare, ypač raštininko aplinkoje ir bažnyčioje. Tačiau paprastai tai būdavo laikina viešnagė. Didikai liko vieni kitiems svetimi.
Horodlės dokumente buvo numatyti bendri suvažiavimai, kuomet turėjo būti derinamos skirtingos pozicijos, jie buvo organizuojami labai retai. Horodlės dokumentuose pirmą kartą Lietuvos istorijoje paminėta parlamento sąvoka. Parlamentai jei ir įvykdavo, dažnai baigdavosi abiejų pusių pykčiais ir išankstiniais kaltinimais“, - teigė P. A. Stepavičius.
Iššūkiai diplomatiniame lauke
Pasak paskaitos lektoriaus, 1410 metais pasiekta ginklo pergalė prieš Ordiną buvo tik karinis laimėjimas. Ordinas daugiau nebegrėsė kaip iki Žalgirio mūšio. Tačiau Europos diplomatinėje arenoje jo balsas buvo vis dar svarbus. Ypatingai, kai buvo nukreiptas prieš pagonis arba stačiatikius.
„Tiek Lietuvai, tiek Lenkijai buvo svarbu tai, kad 1414- 1418 metais bažnytiniame Konstanco susirinkime bus sprendžiamas Lenkijos ir Lietuvos politinis ginčas su Ordinu. Jogailos asmeniškai surinkta diplomatų žvaigždžių komanda buvo stipri ir gerai pasiruošusi atremti Ordino argumentus. Jogailos delegatai buvo atrinkti labai rūpestingai. Visi jie buvo lenkų ir Ordino santykių ekspertai ir patyrę diplomatai“, - sakė P. A. Stepavičius.
Pasak lektoriaus, nuolatinis karaliaus bendravimas su savo delegatais leido greitai priimti labai svarbius sprendimus. Pats susirinkimas buvo nelengvas Jogailai, jo metu Lenkijos karalius patyrė nemenką šmeižto kampaniją, į jį buvo nukreipti ne tik ne patys gražiausi epitetai, bet ir buvo kuriami kūriniai, kuriuose valdovas buvo viešai žeminamas.
„Neretai įsivaizduojame, kad Jogailai tapus Lenkijos karaliumi viskas klostėsi, kaip iš pypkės, kad beveik iš karto įsigalėjo Jogailaičių dinastija ir Lenkijos valdovo ateitis buvo nulemta. Tačiau nebuvo viskas taip paprasta“, - sakė P. A. Stepavičius.
Pirmoji santuoka, pasak lektoriaus, kuri garantavo Jogailai Lenkijos karūną nebuvo pati geriausia. Jogaila ir Jadvyga buvo pora sujungta politiniais sumetimais net labiau nei kitos viduramžių Europos katalikiškos santuokos. Sakoma, kad Jadvygai ši santuoka buvo pasiaukojimas, mergaitiškų svajonių apie meilę ir laimę išsižadėjimas. Taip sakė įvairūs XV a. kronikininkai. Nors, pasak lektoriaus, gal kiek perspaustas buvo toks vertinimas.
Savo ruožtu Jogailai ši santuoka turėjo būti politinis išsipildymas ir asmeninės laimės jaunutės žmonos pašonėje viltis. „Su politinių siekių išsipildymu galėtume sutikti, o apie asmeninę laimę, turbūt, taip ir nesužinosime. Su savo pirmąja žmona Jogaila palyginus buvo labai skirtingas. Skirtingi pomėgiai, įpročiai, kultūros, išsilavinimas, o galiausiai net ir pakankamai nemažas amžiaus skirtumas“, - vardijo P. A. Stepavičius.
Ilgas palikuonio laukimas
Pasak lektoriaus, po 12 vedybinio gyvenimo metų sužibo viltis jiems sulaukti palikuonių, tačiau Jogailos ir visos šalies lauktas kūdikio gimimas greitai virto tiek Jogailos, tiek visos šalies dvigubu gedulu. Pirma miršta Jogailos ir Jadvygos duktė Bonifacija Elžbieta, o ne už ilgo ir gražioji Lenkijos karalienė Jadvyga.
„Tai buvo 1399 metai. Liūdni metai ne tik Lenkijos karalystei, bet ir LDK. Prisiminkime Vytauto pralaimėjimą prie Vorsklos. Tiesa, jau tuo metu po 15 viešpatavimo metų karalius Jogaila nebuvo laikomas vien tik svetimšaliu valdovu, kuris nepažįsta šalies vidaus reikalų ir yra priklausomas nuo Lenkijos didikų, kuriems turėjo būti dėkingas už neva suteiktą karūną“, - sakė P. A. Stepavičius.
Pasak istorijos magistranto, jau per šiuos metus Jogailos nuopelnai Lenkijos karalystei buvo ganėtinai svarbūs. Karalystė buvo beveik suvienyta, Vladimiras bei Podolė tapo plačiai prieinamos lenkų kolonizatoriams, vykdyta sąjunga su pamario kunigaikščiais leido bandyti prasimušti į Vakarus. Tad neturėtų būti keista, kad Jogailos laikai neretai įvardinti kaip Lenkijos aukso amžius.
„Tačiau darbų dar buvo daug, o vienas svarbiausių – susilaukti palikuonių. Savo aplinkos patarimu Jogaila ir sutiko 1402 metais vesti kitą Lenkijos paveldėtoją tolimą Kazimiero Didžiojo dukters vaikaitę – Oną iš Cilės grafų. Jiedu susilaukė dukros, pavadintos Jadvyga“, - pasakojo P. A. Stepavičius.
Ona miršta 1416 metais, o po metų Jogaila veda kitą moterį – Didžiosios Lenkijos generalinio seniūno Vincento našlę Elžbietą Granovską. Pasak istoriko, nebuvo patenkinti Lenkijos didikai šituo valdovo pasirinkimu. Bandė visaip jį atkalbėti, tačiau niekas negalėjo perkalbėti Jogailos. Galima rasti istoriografijoje tokių pasažų, kad šį kartą Jogaila buvo tikrai įsimylėjęs.
Valdovo dvaras tiesiog ūžė nuo nepasitenkinimo, kad Jogaila išsirinko į savo žmonas ne tokią kilmingą, kaip prieš tai buvusios, žmoną, kuri ne kartą jau buvo ir taip ištekėjusi. Krokuvos rūmai drebėjo nuo gandų ir įvairių pranašysčių apie įvairias nelaimes, kurias sukels šaliai šita netinkama santuoka.
Valdovo kanceliarijos notaras Vladimiras Ciolekas parašė satyrą ir keletą eilėraščių nukreiptų prieš naująją karalienę: „ta daugelio nėštumų išsekinta kiaulė apgavusi liūtą ir apgaule pelniusi jo vedybas tariamais lobiais, kuriuos savo knysle iškniso iš žemės“. S. Ciolekas greitai neteko pareigų rūmuose.
Kad ir kaip ten bebūtų lenkų didikai tikrai nemėgo Elžbietos, o pasakojama, kad ši naujoji Jogailos žmona turėjo įtakos ir ja pasinaudodavo, norėdama užtikrinti savo vaikams iš ankstesnių santuokų geresnį gyvenimą. Tačiau ši santuoka truko neilgai. 1420 metais gegužės 12 dieną Elžbieta miršta. Kaip rašė J. Dlugošas, jos verkia tik karalius, o visa Lenkija džiaugėsi, pasakojo lektorius.
Trimis santuokomis Jogailai nepavyko įgyti sūnaus paveldėtojo. 1413 m. jo dukra Jadvyga iš antrosios santuokos buvo paskelbta lenkų karūnos paveldėtoja. Po Elžbietos mirties prasidėjo derybos su Hohencolernais, buvo planuojama už makgrafo Frydricho sūnaus, taip pat pavadinto Frydrichu, išleisti Jogailos vienintelį palikuonį – dukrą Jadvygą.
Buvo sudaryta sutartis, kad po Jogailos mirties Frydrichas gaus lenkų sostą, nebent karalius iki savo mirties susilauks sūnaus. Buvo galimybė, kad jogailaičių dinastija žlugs net neprasidėjusi.
Pasak lektoriaus, 1420 metais jau labai mažai, kas tikėjosi, kad Jogaila vis dėlto susilauks sūnaus. Jam jau buvo beveik 70 metų. Likimas iškrėtė dar vieną pokštą. 1422 metais Jogaila vedė LDK kunigaikščių Alšėniškių palikuonę Sofiją. Ją karūnuoja Lenkijos karaliene po dvejų metų Krokuvoje.
Lietuvos metraštyje yra savotiškai žavus pasakojimas apie ketvirtąsias Jogailos piršlybas, kuriame pasakojama, kad Jogailą su Sofija supiršo Vytautas, kadangi Jogaila jam išreiškė tokį liūdesį: „turėjau vedęs tris žmonas, dvi lenkaites, o trečią vokietę, bet vaisiaus su jomis neprigyvenau, o dabar prašau tavęs, Vytautai, pripiršk man Sofiją, jauniausią kunigaikščio Semiono dukterėčią. Ji rusų giminės, gal Dievas duos man su ja turėti įpėdinį“.
Anot Lietuvos metraščio, Sofijos tėvas Lenkijos karaliui bandė įsiūlyti vyresniąją savo dukterį, bet Jogaila su tuo nesutiko, pasakęs: „aš pats žinau, kad vyresnioji yra gražesnė, bet ji su ūsiukais, o tai reiškia, kad ji agni (ugninga) merga, o aš jau senas ir nedrįsčiau jos geisti“.
Tačiau 1424 m. rudenį Jogaila ir visa Lenkija tiesiog nuščiūva, kadangi Sofija pagimdo sosto paveldėtoją Vladislovą. Sosto paveldėtojas tuo metu sukosi Jogailos, jo žmonos bei pusbrolio Vytauto ir LDK bajorų galvose. Lenkijos didikai nebuvo taip lengvai įtikinami pradėti dinastiją šalyje, kurioje jau buvo susiklosčiusi tradicija rinkti karalių, pasakojo P. A. Stepavičius.
Paskutinį Jogailos gyvenimo ir valdymo dešimtmetį, pasak lektoriaus, senasis karalius turėjo užpildyti kova dėl savo sūnaus. O labai greitai – ir dėl dviejų sūnų paveldėjimo teisių. Antras sūnus buvo Kazimieras.
„Jogailos dramos esmė buvo ta, kad jis labai vėlai susilaukė sūnaus. Nors ir labai aistringai grūmėsi dėl savo paveldėtojų, tačiau jo laikas šioje žemėje vis greičiau trumpėjo. Galiausiai Jogailai pavyko pasiekti, kad jo vyriausias sūnus Vladislovas bus paskirtas Lenkijos karūnos paveldėtoju, tačiau dėl šio Lenkijos didikų sprendimo Jogaila turėjo sumokėti labai didele kaina – suteikti dideles laisves Lenkijos diduomenei, o taip kartu sumažinti valdovo prerogatyvas“, - sakė P. A. Stepavičius.
Užgeso Jogailos gyvybė 1434 metų birželio 1 dieną Horodoko mieste. Kaip vėliau rašys J. Dlugošas, tikriausiai persišaldė Jogaila klausydamas savo mėgiamos lakštingalos čiulbėjimo. Karaliaus palaikai mediniame derva ir sakais apdorotame karste, papuoštame karališkais simboliais buvo vežami į Krokuvą. O pakeliui, kaip rašė J. Dlugošas, iš visų miestų ir kaimų jų pasitikti traukė procesijos. Karaliaus palaikai buvo atvežti į Krokuvą birželio 11 dieną, o laidotuvės įvyko birželio 18 dieną.
Pasakodamas apie tai, kaip Jogaila atrodo mokslininkų akimis, lektorius atkreipė dėmesį, kad Jogaila visose situacijose, ar tai būtų Dovydiškių sutartis, ar vidaus karas su Vytautu, ištikimai laikėsi principo, jo valdžia Lietuvai yra tėvoninė, paveldėta iš pirmtakų, plaukianti iš Lietuvos monarchų prerogatyvų.
„Čia jis nedarė jokių asmeninių nuolaidų nei Lenkijos karalystės aneksinėms, nei Vytauto dinastinėms užmačioms. Šis nominalus tėvoninis Lietuvos valdovas tilpo viename asmenyje su realiu Lenkijos karaliumi. Lietuva jam buvo reikalinga sustiprinti valdžią sustiprinti Lenkijoje, o Lenkija sustiprinti valdžią Lietuvoje“, - konstatavo P. A. Stepavičius.
Vis dėlto, pasak lektoriaus, atskirais atvejais Jogaila nuo šios linijos gerokai nutoldavo, tačiau jis pažymėjo, kad Jogaila niekada nėra padaręs jokio neapgalvoto žingsnio.
„O prisiminkime Vytautą ir jo mūšį prie Vorsklos. Jogaila nors ir dažnai delsdavo, bet darė tai sąmoningai, o ne iš nežinojimo ar nesupratimo. Vytautas mums gali priminti azartišką žaidėją, kuris neria į sudėtingas situacijas, Jogaila tokiose situacijose siekia kompromiso“, - sakė P. A. Stepavičius.
Žinoma, pasak lektoriaus, Jogaila niekada nebuvo visko praradęs, nebuvo pavirtęs bėgliu kaip Vytautas. „Tad dėl to niekas net ir nesipriešins, jei pasinaudodami prof. Gudavičiaus žodžiais įvardinsime Jogailą geru, o Vytautą genialiu politiku. Niekada Jogaila neperspjaus Vytauto pasiekimų, tačiau už kompromisinę politiką Jogailą galime vertinti teigiamai. Jis pašalino Lietuvai grėsmingus susidūrimus, jis atvedė Vytautą į realią politiką, o jų abiejų dėka buvo išsaugota Lietuvos valstybė“, - konstatavo P. A. Stepavičius.