Jis veikia nuo liepos, bet pirmosios išmokos ilgai pas vieną darbdavį išdirbusius ir atleistus darbuotojus pasiekė tik spalį. Jau kalbama, kad reikėtų mažinti darbdavių įmokas į fondą, nes šiemet iš jo bus panaudota vos apie pusę procento surinktų įmokų.
Šalį užgriuvus krizei, tūkstančiai žmonių neteko darbo – su vienais buvo susitarta, kiti priversti išeiti. Įmonių atstovai tvirtina, kad vienas pagrindinių kliuvinių – buvęs senojo Darbo kodekso reikalavimas darbdavio atleidžiamam darbuotojui išmokėti iki 6 mėn. siekiančias išeitines.
Darbdaviai sako, kad įmones užklupusios bėdos neturi būti kliūtis atleisti žmones, jei tai būtina. Jais esą turi rūpintis valstybė. Tokią mintį darbdaviai piršo ir valdžiai, kai ši ėmėsi naujojo Darbo kodekso. Darbdavių iniciatyvą palaikė ir profesinės sąjungos.
„Mes su šiuo garantiniu fondu realizavome pagrindinę idėją, kad reikia saugoti ne žmogaus darbo vietą, o reikia saugoti patį žmogų, kad jei, neduok Dieve, atsitinka tokia nelaimė, kaip ekonominė krizė, žmogui nebeliko kur dirbti, tai bent jis iš garantinio fondo gauna jam priklausančius pinigus“, – sako Verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas.
Sutarus dėl ilagalaikio darbo išmokų fondo, naujajame Darbo kodekse nustatyta, kad išmokas gaus tie darbuotojai, kurie iki atleidimo pas darbdavį nepertraukiamai išdirbo ilgiau nei 5-erius metus ir buvo atleisti pagal Darbo kodekso 57-ą straipsnį, t. y. darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės.
