Šiemet Aplinkos ministerijos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos rengiamame konkurse „Žmogus ir aplinka” varžėsi 18 autorių, kurie pateikė 42 darbus. Tai spaudoje ir internetinėje žiniasklaidoje skelbti straipsniai, televizijos ir radijo laidos.
Iš viso buvo apdovanoti penki konkurse dalyvavę žurnalistai – komisija skyrė dvi trečiąsias, dvi antrąsias ir vieną pirmąją vietas. Trečioji vieta atiteko ir GRYNAS.lt redaktoriui T. Janoniui už straipsnį „Garsiausia sovietinė vila atvėrė nemalonią tiesą: valstybei turėtų būti gėda“.
Tai yra vienas iš žurnalistinio tyrimo ciklo tekstų, kurio cente - Palangoje esančio „Auskos" viešbučio tvora, užimanti didžiulį valstybinio miško plotą, į kurį jau nuo sovietmečio neįmanoma patekti.
Aplinkos ministras Kęstutis Navickas, sveikindamas laimėtojus, dėkojo žurnalistams: „Iš tikrųjų ačiū, kad esat, kad rašote tomis temomis, kurios yra svarbios visuomenei ir Aplinkos ministerijai. Man tai jau antras konkursas, kurį stebiu, kartu noriu pasidžiaugti, jog yra žurnalistų, kurie rašo ne tik tokiomis temomis, kurios mus paglosto, tačiau ir tokiomis, kurios negaili kritikos bei kelia diskusijas, susirūpinimą.
Štai ir Tomas Janonis yra čia, rašęs apie Palangos vilos tvorą ir kitas tvoras. <...> Tokią žurnalistiką aš ir įsivaizduoju, kuri skatintų skaitytojų sąmoningumą. Nei aš, nei ministerija nesame iš tų, kurie laukia tik pagyrimų – svarbi tiesos paieška, kuri ne visada būna maloni paieškos subjektams.”
Lietuvos Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, kalbėdamasis su laimėtojais, prisiminė konkurso pirmuosius metus: „Prisiminus šio konkurso pirmuosius metus, galiu pasakyti, jog tuo metu buvo rengiama daug žurnalistinių konkursų. Tačiau metams bėgant jie numirė. Turiu pasidžiaugti, jog šis rengiamas konkursas vis dar gyvas.
Metams bėgant turėjome tikrai nemažai temų, kai kurie žurnalistai į jas jau seniai gilinosi, kiti – atrado naujai. Manau, jog politinę temą ar aprašyti skandalą gali bet kas – ir tai nėra blogai, tačiau tokios temos – labiau suprantamos. Tačiau aplinkosaugos temos, ar tai būtų statybos, ar minėtos simbolinės tvoros, yra sveikintinos.”
Juokaudamas D. Radzevičius pridūrė: „Manau, kiekviena tvora yra simbolis, tiek jos pastatymas, tiek jos griovimas. Iš esmės šie simboliai – biblijiniai. Drįsčiau sakyti, tie žurnalistai, kurie rašo, arba tie žmonės, kurie bando į šiuos simbolius pasižiūrėti per teisinę, visuomenės moralės prizmę, susiduria su dvigubu vertinimu. Kad ir kiek būtų rašoma, vieni pastatytą tvorą gins – jei pastatyta, tegul stovi, kiti skatins nugriauti.”
„Iš tiesų džiaugiuosi, kad buvo įvertintas ir pastebėtas mano straipsnių ciklas apie nelegalią „Auskos“ tvorą Palangoje. Labai tikiuosi, kad atkreiptas dėmesys padės kur kas greičiau išspręsti šią problemą ir kad sovietinės vilos tvora grius. Tai būtų didžiausia dovana ne tik man, kaip žurnalistui, bet ir visuomenei, kuri galėtų patekti į daugybę metų aptvertą mišką. Apskritai, rengdamas tokios tematikos tekstus už palaikymą esu labai dėkingas visiems DELFI redakcijos kolegoms. Siekiant pokyčių labai svarbus komandinis darbas ir mums tai puikiai pavyksta”, – po premijos įteikimo kalbėjo T. Janonis, žurnalistinius tyrimus rengiant nelegalių statybų, valstybinės žemės grobstymo ir kitomis temomis.
Pirmąją vietą vertinimo komisija skyrė žurnalistei Audrei Srėbalienei už straipsnį „Ruduo vis dar kviečia puoštis – neapsijuokite prisisodinę invazinių grožybių”. Antrąją vietą pelnė Ida Mažutaitienė už straipsnį „Postmodernizmo architektūra Lietuvoje: ar „sovietinė“ etiketė leidžia įžvelgti tikrąją vertę?” ir žurnalistas Arvydas Jockus už straipsnį „Pelnosi iš nelegaliai importuojamų atliekų“. Trečioji vieta taip pat atiteko Indrei Vainalavičiūtei už straipsnį „Žinia iš Kaliningrado: Kuršių neriją Rusija apsmaigstys naftos gręžiniais“.
Per visus penkiolika konkurso gyvavimo metų buvo apdovanoti jau 48 žurnalistai ir trys kūrybinės žurnalistų grupės. Laimėtojus kasmet renka komisija, sudaryta iš keturių Lietuvos žurnalistų sąjungos ir trijų Aplinkos ministerijos atstovų. Pagrindiniai vertinimo kriterijai: aktualumas, visuomeninė reikšmė ir profesionalumas.
„Beveik 50 šio konkurso laureatų – man tai yra labai didelis skaičius. Manau, jog nei viena kita sritis neturi tokio būrio profesionalų. Mano galva, tai yra didelė vertybė”, – pridūrė D. Radzevičius.
Sumanymas rengti tokį kasmetinį konkursą gimė norint skatinti žurnalistus, jog šie profesionaliai ir kūrybiškai supažindintų visuomenę su aplinkos apsaugos, statybos ir būsto plėtros aktualijomis, keltų svarbiausias šių sričių problemas. Taip pat skleistų patirtį, kaip pastarosios problemos sprendžiamos bei ugdytų žmonių ekologinį sąmoningumą. Prizinis konkurso fondas – tūkstantis penki šimtai eurų.
