Kartu su desertine ir kepykla „Jo malonė“ – „Bakery & Chocolate Boutique by „Režisierius“ prieš šventes pristatė savo bendrą projektą – išskirtinio skonio macarons saldumynus. Dabar lankytojai salone „Flower Couture by Mantas Petruskevicius“ ras ne tik rožes, namų kvapus, žvakes, moteriškus ir vyriškus aromatus, knygas apie įtakingus mados kūrėjus, Paryžiaus viešbutyje „Costes“ skambančios muzikos rinkinius, bet ir saldžias dovanas, rašoma pranešime spaudai.
M. Petruškevičiaus ir „JM by Režisierius“ kurti macarons atspindi aukščiausios kokybės, stiliaus jausmo ir subtilios prabangos žavesį. Specialiai Mantui sukurti macarons yra švelnaus rožių ir Cattleya orchidėjų skonio, persipinančiu su lengvu jogurtiniu ganache.
Pakuotę sudaro šeši geriausių šalies konditerijos meistrų pagaminti macarons, dailiai paguldyti į stilingą raudoną dėžutę.
„Pakuotė – tai emocija. Garsiausios pasaulio kompanijos žino, kad žmonės iš pradžių perka emociją, o tik paskui skonį. Stilingą pakuotę malonu laikyti rankose, ją atidaryti ir žiūrėti, koks siurprizas laukia viduje“, – sako M.Petruškevičius.
Ilgas kūrybinis procesas truko ne vieną mėnesį, o Mantas atsakingai žiūrėjo į šią, jam labai įdomią avantiūrą: ne tik asmeniškai rūpinosi pakuotės dizainu, bet ir kartu su konditeriais degustavo įvairius macarons skonius, kol galiausiai po nemažai bandymų apsistojo ties dviem – rožių ir orchidėjų.
Nors macarons saldėsius prancūzai laiko nacionaline vertybe, jie kilę iš Italijos ir savo „gimimą“ skaičiuoja nuo XVI a. Macarons iškepti nėra paprasta, o gamyba reikalauja kruopštaus darbo. Norint tobulo skonio – ir patirties. O desertinės ir kepyklos „JM by Režisierius“ meistrams šioje srityje patirties tikrai netrūksta.
Mantas atvirauja, kad bet kokiais saldumynais nepiktnaudžiauja, valgo juos ne kasdien, todėl kuo pasisaldins gyvenimą renkasi labai atsargiai.
„Prisipažinsiu – desertai man skaniausi Prancūzijoje. Ir jeigu jau jais mėgautis, tai tik pačiais geriausiais. Mano skoniui priimtiniausi būtent macarons. Dievinu juos dėl jų lengvumo ir trapumo, todėl kartais suvalgau ne vieną...“ – nusišypso M.Petruškevičius.
