Bet labiausiai nuliūdino tai, kad anot ekspertų kaltę dėl blogėjančios padėties turėtų prisiimti paprasti lietuviai, kurie nepritekliaus genami bėga iš Lietuvos, bet ne gerbiami valdžios atstovai, kurie metai iš metų savo pareigas vykdė neatsakingai.
Dar mano senelis sakydavo „ant kreivų pamatų namo nepastatysi“. Taip pat ir su valdžia – gali arti 7 dienas per savaitę, bet jeigu biudžetas paskirstomas netinkamai – šalis turtingesne netaps, netgi priešingai, ilgos darbo valandos yra skurdžios valstybės simbolis ir čia toli pavyzdžių dairytis nereikia, užtenka pasižiūrėti į kaimynus iš rytų. Mane labai liūdina valdžios atstovų bandymas išvengti atsakomybės šiuo klausimu, atrodo, jeigu būtų jų valia, jie uždarytu sienas ir lietuviai būtų priverstinai laikomi darbo stovyklose už 350 eurų per mėnesį, kad tik ponai surinktų pakankamai mokesčių, bet kai reikia pateikti ataskaitą, ką jie nuveikė už tuos mokesčius, išeina eilinis šnipštas. Darosi pikta, kai valdžia tyčiojasi iš savo rinkėjų, nes per paskutinius 27-erius nepriklausomybės metus nebuvo imtasi net elementarių veiksmų, norint sustabdyti valstybės žlugimą ir aš pateiksiu pavyzdžius, kokių veiksmų galima buvo imtis.
Pradėsiu nuo švietimo sistemos. Niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje daugelį metų diplomą galima buvo nusipirkti už pinigus, bet kažkdėl politikams tai nebuvo problema. Negana to, universitetai daugelį metų veikė UAB principu. Vietoje to, kad paruoštų jaunus žmones gyvenimui, jie už valstybės pinigus metai iš metų „kepė“ specialistus, kurie darbo rinkai yra visiškai nereikalingi. Dabar situcija tokia, jog turime šimtus vadybininkų, bet vienetus, kurie sugebėtų išvedžioti elektros instaliaciją. Ar universitetams buvo taip sunku pasidomėti darbo rinka, sudaryti sutartis su darbdaviais ir ruošti specialistus kurių reikia? Taip jaunas žmogus būtų užtikrintas, kad baigęs studijas, turės darbą ir jam nereikės krautis lagaminų.
Jaunam žmogui labai sunku paaiškinti, kad vadybininkų mums nebereikia, negana to, universitetai šias specialybes toliau „kepa“, tačiau kai toks studentas baigia studijas, priešingai negu Vakarų Europoje, kur dar pirmame kurse jam sudaromas karjeros planas, jis jiems nebereikalingas.
Kitas punktas būtų viešasis sektorius. Pačiam teko trinti kėdę valdiškoje kontoroje ir galiu pasakyti, kad etatų yra sukurta žymiai daugiau negu reikia, daugelis kolegu biure mirdavo iš nuobodulio, o kiti ateidavo tik pasiimti algalapių. Lietuvoje apie 400 tūkstančių žmonių dirba viešajame sektoriuje, kuris jokios pridėtinės vertės nesukuria, netgi priešingai, su valstybės pinigais elgiasi labai neatsakingai. Tai yra didžiulės biurokratijos džiunglės, kurias Lietuvai norint išgyventi teks iškirsti.
Pateiksiu paprastą pavyzdį apie valdišką instituciją, kurioje teko dirbti. Direktorius nesikeičia 20 metų. Jis netgi pamiršo, kad yra direktorius, nes jaučiasi kaip karalius. Jis įdarbino savo žmoną, sūnų, keletą kurso draugų. Valdiškas vairuotojas vežioja poną iš namų į darbą, o valdiškas elektrikas remontuoja pono namus. Visa tai vyksta darbo metu už mokesčių mokėtojų pingus. Ir mūsų valstybėje nėra jokio mechanizmo, kuris sustabdytų tokį direktorių nuo piktavaliavimo.
Kodėl nėra jokios rotacijos? Kodėl niekas netikrina direktoriaus kompetencijos? Daugelį metų dirbdami tose pačiose pareigose žmonės tiesiog užmiega ir nustoja tobulėti. Negana to, pinigai švaistomi į kairę ir į dešinę, pačiam teko dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir klausytis absurdiškų direktoriaus idėjų. Buvo nupirkti daiktai už absurdišką kainą, kurie yra visiškai nereikalingi. Taigi tokia viešojo sektoriaus kasdienybė, kurio valstybė nesugebėjo sutvarkyti per 27 valdymo metus. Manau jaunų, ką tik studijas baigusių žmonių tai tikrai nemotyvuoja pasilikti Lietuvoje, juo labiau, kai apstu gerų darbo pasiūlymų užsienyje.
Punktų dar galima būtų prisigalvoti, bet pabaigsiu ties paskutiniu ir pačiu svarbiausiu – korupcija ir neskaidrumu. Valdžia yra praradusi žmonių pasitikėjimą. Valdžioje trūksta autoritetų. Atsiprašau, bet tai yra pasityčiojimas iš Lietuvoje likusių sveiko proto žmoniu, kad tokie žmonės vadovauja paradui. Manau, greitai prieisime prie to, kad ministrams patarinės cirko beždžionės. Beje, kiek buvo nuteista į korupciją įklimpusių politikų? Manau, absoliutus nulis. Jie naudoja labai gudrią taktiką, kaip pavyzdį galima pateikti Eligijų Masiulį – jis pasitraukė iš politikos ir laukia, kol viskas nurims, o po poros metų pasirodys, kaip koks mesijas, su knyga rankose „Byla, pakeitusi mano gyvenimą“ ir visos kaimo bobutės apsiverks.
Beje Viktoras Uspaskichas neseniai išleido knygą „Mano ligos ir priešai – mano geriausi mokytojai“, o Greta Kildišienė knygą „Atvirai“. Vis dar laukiam knygos iš Neringos Venckienės ir kt. O jeigu kalbant rimtai, politikų nebaudžiamumas diskredituoja mūsų valstybės vardą. Jau nebe tie laikai, kai žmonės kaip pelės tupėjo po šluota, norint išlaikyti jaunimą Lietuvoje, jiems reikės pasistengti kur kas labiau.
Kitas etapas, vis dar egzistuojanti „atkatų“ sistema, kurios nemačiau jokioje kitoje civilizuotoje šalyje. Manau, kiekvienas lietuvis pasakytų bent 10 pavardžių ir tame sąraše būtų žemėtvarkininkai, prokurorai, medikai, policininkai, auditoriai ir kt. Manau, tokia sistema yra žiauri ir gniuždanti Lietuvos valstybę. Taip yra kuriami dvigubai standartai.
Kol žmonių mąstymas ir šita sistema nepasikeis iš esmės, tol busime Europos dugne. Todėl prieš kaltinant paprastus žmones gerbiamiems valdžios atstovams linkiu pirmiau išsigrėbti savo kiemą. Dėl to, ką šiandien matome, galime kaltinti tik netinkamus valdžios sprendimus.
Įdomiausios istorijos autoriui padovanosime Caroline Eriksson „Dingę“.
Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt arba spauskite apačioje pilką mygtuką.