Apie ką mes čia...
Vieną dieną po pamokų už nepadorų elgesį yra paliekami keturi vyresnių klasių moksleiviai. Jiems patikėta labai rimta užduotis – surūšiuoti popierių. Po kurio laiko, neatlaikę nuobodulį keliančio darbo, nubaustieji bando surasti kokią prasmingą ir linksmą pramogą. Ir... Jie surado. Jų rankose atsidūrė apdulkėjusi konsolė su vieninteliu žaidimu – „Džiumandži“. Tačiau jaunuoliai net nenutuokia, kokie mirtini pavojai jų lauks įsijungus paslaptingą žaidimą.
Kūrinio turinys
1996 metais pasirodęs „Džiumandži“ daugumai iš mūsų asocijuojasi su vaikyste ir sukelia tik pačius gražiausius prisiminimus. Ir tikrai yra dėl ko. Filmas tais laikais buvo vienu iš geriausių nuotykių trilerio su komedijos elementais pavyzdžiu. Todėl visiškai suprantama, dėl ko buvo taip skeptiškai žiūrima į antrosios kultinės juostos dalies kūrimą. Nes kam reikia užbaigtai istorijai tęsinio? Nebent tik dėl pasipelnymo.
Tarp tų skeptikų, kuriems tęsinio sumanymas atrodė prastai, buvau ir aš, nes nenorėjau, kad godūs Holivudo prodiuseriai išniekintų tai, kas man primena gražiausią gyvenimo laikotarpį – vaikystę. Ir, pasirodžius pirmam filmo anonsui, mano, kaip ir daugumos žmonių, kurie nepritarė antrosios dalies pasirodymui, nuomonė nepasikeitė. Anonsas buvo labai neįdomus, neįtraukiantis į paslapčių kupiną „Džiumandži“ pasaulį ir nesijautė jokios nostalgijos originalui.
Todėl iš filmo buvo laukiama prastos istorijos ir kvailų juokelių, kurie priverstų juoktis nebent žirnį vietoje smegenų turintį žmogų.
Bet, mano didelei nuostabai, filmas pasirodė visiškai kitoks nei jo anonsas. Tai buvo puikus nuotykių filmas su gerai apgalvotais juokeliais ir kruopščiai pateiktas kompiuterinių žaidimų elementais. Kartais smagu klysti, ypač kai eini į kiną ir tikiesi blogo filmo, o gauni išties smagią pramogą.
Filmo siužetas susideda iš kelių istorijų, kurios tarpusavyje turi labai daug bendro. Keturi draugai, kurie atsitiktinai pakliūva į senovinį kompiuterinį žaidimą, labai primena 1982 metų juostos „Tronas“ pagrindinio herojaus prototipą. Jiems, kaip ir mano minėto filmo veikėjui Kevinui Flynui, norint išsilaisvinti iš žaidimo spąstų, reikia pereiti patikėtus lygius ir nugalėti pagrindinį antagonistą. Ir tai yra visos šios juostos pamatas, kuris, nors ir nėra originaliai sugalvotas, bet užtat pateiktas ypatingai.
Šiame žaidime kiekvienas herojus turi po kelias gyvybes, tik jam būdingus sugebėjimus ir nuo herojų veiksmų priklauso siužetinės žaidimo linijos eiga – tai būdinga daugeliui kompiuterinių žaidimų. Stebint visa tai, galima teigti, jog patys juostos kūrėjai yra žaidėjai, todėl ir filme viskas buvo sudėliota pagal kanonus.
Net pagalvojau, jog va, pagaliau yra sukurtas tikslus kino projektas, paremtas kompiuterinių žaidimų niuansais.
Veiksmo filme pakankamai daug, bet čia visgi yra nuotykių filmas, kurio pagrindiniu akcentu tampa pats nuotykis ir braidžiojimas po džiungles susiduriant su įvairiais pavojais. O pavojai čia visokie – pradedant milžiniškais raganosiais su nuodingomis gyvatėmis ir užbaigiant piktavaliais užpuolikais su kraujo ištroškusiais jaguarais. Todėl nuobodžiauti nei filmo herojams, nei žiūrovams tikrai netenka. Svarbu, kad viskas yra pateikta labai įdomiai.
Be nuotykių ir veiksmo, juosta pasižymi ganėtinai gerai sukaltu humoru. Čia yra juokelių apie viską. Vienas iš smagesnių (nors ir kaip banaliai skamba) buvo juokelis apie vyriško pasididžiavimo funkcionalumą. Nenoriu atskleisti šio juokelio konteksto, bet teko smagiai pasijuokti bežiūrint į scenas, kuriose buvo apie tai kalbama.
Taip pat smagūs buvo ir herojų dialogai apie nerealiai atrodančius sugebėjimus, drovumą, meilę ir, žinoma, draugystę. Tiesa, filme buvo ir pats keisčiausias mano matytas bučinys. Ši scena man dar ilgai įstrigs galvoje. Norėjosi ir juoktis, ir verkti dėl svetimos gėdos.
Juostoje yra ir nemažai vietų, kurios primena mums originalų filmą. Tarp nostalgiją sukeliančių elementų yra pats „Džiumandži“ žaidimas bei pagrindinio 1996 metų filmo herojaus paminėjimas. Ir tai yra padaryta tokiu aiškiu būdu, jog žiūrovai gali sudėlioti pilną vaizdą, kaip atrodė Alono Perišo gyvenimas žaidime.
Tai irgi čia yra svarbu, nes kaip pamename, visas pirmosios dalies veiksmas vyko mūsų tikrovėje, todėl mes negalėjome pamatyti žaidimo iš vidaus bei susipažinti su jo pavojais. O čia galime itin vaizdžiai stebėti šio išskirtinio pasaulio gyvavimą.
Dar vienu filmo pliusu tampa itin patrauklūs pagrindiniai herojai, kurie sukelia daug juoko ir kartu priverčia kiekvieną iš jų labai artimai pažinti. Spenseris žavi savo fiziniais sugebėjimais ir baikštumu, Fridžas sukelia daug juoko dėl savo nepilnavertiškumo ir kelių itin kvailų poelgių, Marta spinduliuoja seksualumu ir drąsa, o Betani pavagia visą šou. Taip, būtent Betani tampa šios juostos pažiba ir komedijos varikliu.
Vieninteliu šio lengvai sukramtomo ir itin įtraukiančio nuotykio minusu tampa pagrindinis blogietis, kuris neturi visiškai jokio motyvo, charizmos ir pasirodo vos ne penkioms minutėms. Jo galėtų ir nebūti – filmo istorija visiškai nepakistų.
Visumoje, nors ėjau skeptiškai nusiteikęs, bet gavau puikią pramogą kine. Tai ne tik puikus originalios juostos tęsinys, bet ir nostalgiją sukeliantis projektas. Ir nors jis galėtų egzistuoti be 1996 metų filmo, nes sąsajos su pirmtaku yra minimalios, tačiau man asmeniškai jo dėka buvo atsakyta į nemažai klausimų ir iš visiškai kitokios pozicijos parodytas mistinis „Džiumandži“ pasaulis. Todėl rekomenduoju šią juostą pasižiūrėti kiekvienam nuotykių žanro ir originalaus filmo gerbėjui. Manau, neliksite nusivylę.
Techninė juostos pusė
Šis nuotykių filmas smagus dar ir tuo, jog studija „Sony“ pasistengė šiai istorijai suteikti kuo įmanoma kokybiškesnę išorę. Specialieji efektai buvo tvarkingi, nors kartais matėsi dėka CGI sukurtos lokacijos, pastatai ir gyvūnai, bet jie nerėžė akių. Matyt dar ir dėl to, jog filmą žiūrėjau trimatėje erdvėje, kurioje pats vaizdas dažnai būna tamsesnis ir gilesnis.
Herojų kostiumai, automobiliai ir motociklai, grimas ir kai kurios dekoracijos irgi pridėjo svorio bendram vizualiniam filmo apipavidalinimui. Matėsi, kad filmo kūrėjai norėjo kuo detaliau pavaizduoti „Džiumandži“ pasaulį.
Kameros darbu irgi galima pasigrožėti, nes čia mes turime ir malūnsparnio scenas, puikiai atrodančius kraštovaizdžius, gerus personažų triukus ir dar daugiau. Operatorius Gyula Padosas mums suteikė maksimalų vaizdą, tad keliais momentais buvo galima pasijusti lyg būtum pačiam filme. Scena su krokodilais buvo to įrodymu.
Muzikinės kompozicijos filme neblogos, nors nesijautė epiškumo ir klasikinių nuotykių filmų atmosferos. Bet nebuvo taip prastai. Užtat filmo gale smagu buvo išgirsti Guns‘n‘Roses“ hitą „Welcome to the Jungle“, kuris tapo savotišku himnu šiai antrajai „Džiumandži“ daliai.
Garso montažas stiprus, ypatingai įtampos kupinose scenose su gyvūnais. Vaizdo montažas tvarkingas ir puikiai mus įtraukiantis į rodomą istoriją.
Aktorių kolektyvinis darbas
Sukūrę visai kietą kino tandemą filme „Centrinės pajėgos“, Dwayne‘as Johnsonsas ir Kevinas Hartas ir vėl mus džiugina savo pasirodymu. Abu šie aktoriai čia visai neblogai suvaidino savo personažus. Taip, suvaidino, o ne pasimaivė prieš kameras.
Karen Gillan, kurią kino mylėtojai labiausiai žino iš Nebulos vaidmens abiejose „Galaktikos sergėtojų“ dalyse, buvo itin seksuali ir labai smagiai perteikė savo veikėją. Vien ko buvo vertas jos flirtavimas su kariškiais.
Tačiau visgi nė vienas iš šios pagrindinės trijulės nesugebėjo prilygti komiškajam Jackui Blackui. Čia buvo vienas geriausių jo pasirodymų per daugelį metų. Iki ašarų juokingas veikėjo pateikimas, kuris kiekvieną kartą jam prasižiojus sukeldavo juoką.
Taip pat filme pasirodė Bobby‘is Cannavale‘is, suvaidinęs pagrindinį antagonistą. Tiesa, jis puikus aktorius, bet blogietis gavosi visiškai nekoks. Ir čia ne aktoriaus kaltė, o filmo scenaristų, kurie tiesiog dėl kažkokių priežasčių nenorėjo jo išvystyti.
Antraplanėse rolėse buvo Nickas Jonas, Alexas Wolffas, Madison Iseman, Morgan Turner ir Ser‘Darius Blane‘as. Jiems priekaištų neturiu.
Verdiktas
„Džiumandži: Sveiki atvykę į džiungles“ – nuotaikingas ir smagaus veiksmo kupinas kultinės 1996 metų juostos pratęsimas, kurio svarbiausiais koziriais tampa puikūs personažai ir jų nenuvalkioti juokeliai, atsakingai parašytas scenarijus, kurio dėka įdomiai yra pateikiamas kompiuterinių žaidimų pasaulis, nostalgiški momentai, susiję su originalia juosta, bei gerą pramogą kine suteikianti tvarkingai atrodanti techninė šio filmo pusė.
Filmo anonsas:
