Bandydami sureguliuoti tuos santykius, mes dažniausiai norime išspręsti iškart daugumą problemų. Dabartinių, vakarykščių ir rytdienos. Norime, kad mus gerbtų, žvelgtų kaip į suaugusius, nesibrautų į mūsų asmeninę erdvę ir kad tuo pat metu santykiai būtų šilti, širdingi, kad mus dažniau girtų ir niekada nekritikuotų, kad tėvai elgtųsi išmintingai, teisingai, netrukdytų gyventi. Kad padėtų – pasėdėtų su vaikais, kartais pinigų duotų, nieko nereikalautų. Kad pripažintų savo klaidas, atsiprašytų už praeitį, kai buvo neteisūs. Žodžiu, sąrašas susidaro netrumpas.
Tuo pat metu mūsų nejaudina, ką mes dabar jaučiame, ką norėtume jausti, mes tik svajojame, kad santykiai būtų štai tokie ir kad neskaudintų. Štai ir viskas. Ir kad tai pasiektume, esame pasirengę kažką daryti. Kažką – bet ne itin daug. Išgerti kelias stebuklingas tabletes ir kažkokiu būdu „užkerėti“ savo mamą, kad ji gyventi daugiau netrukdytų. Kartais pasirengę išoriškai duoti labai daug – gelbėti tėvus, padėti iš visų jėgų, tačiau nieko nekeisti savo viduje, išsaugoti pretenzijas ir lūkesčius (va dabar tai jau tikrai man padėkos!)
Daug kam atrodo: pradėsiu kažką daryti, laišką parašysiu, pamedituosiu, ir santykiai iškart susireguliuos, tėvai pasikeis ir viskas bus taip, kaip seniai svajojau. Šilti, pasitikėjimo kupini santykiai, meilė, pagarba, palaikymas, tarpusavio supratimas! Tikra laiminga šeima, kaip knygose. Ir visos mano problemos išsispręs savaime.
Arba susirasiu tėvą, kuris mane paliko dar vaikystėje, ateisiu pas jį ir jis puls man į glėbį apsipylęs ašaromis, kris ant kelių, kalnus dėl manęs nuvers, kad kompensuotų visus tuos metus. Butą padovanos iš karto. Pasakys, kad visada mylėjo ir laukė.
Arba sugrįšiu iš treningo, kur per dvi dienas susitaikiau su mama, o ji puls man ant kaklo ir tapsime draugėmis, visą naktį sėdėsime virtuvėje ir iš širdies bendrausime. Ir ji daugiau niekada manęs nebeskaudins, kaip anksčiau.
Visais šiais atvejais mūsų laukia kartus nusivylimas. Nes išoriškai santykiai dar ilgai liks tokiais, kokie buvo. Santykiai turi pernelyg didelę inerciją, kad pasikeistų taip greitai, širdies judesiai visada labai neskubūs.
O santykiuose veikia iškart dvi bendraujančios širdys – dėl to ir laiko reikia daugiau. Dauguma mūsų, negavę staigaus rezultato, meta šitą kvailą užsiėmimą – nebuvo, nėra ir nereikia. Pasižymi patys sau – santykius sureguliuoti bandžiau, nesigavo, bala nematė.
O daug kas ir nenori nieko reguliuoti, manydami, kad teks bendrauti su geriančiu tėvu, nors net matyti jo nesinori. Arba teks vėl klausytis viso to iš mamos plūstančio negatyvo. Ar su ta trenkta anyta vaidinti draugiškus santykius ir daryti, ką ji liepia. Kam reguliuoti, jei ir be santykių gerai? Nereikia man jokių santykių! Geriau atsižadėti tėvų ir viso kito. Velniop tuos artimuosius, jei reikia mokėti tokią kainą!
Šitaip labai daug prarandame. Labai daug. Apie tai daug kalbama tai šen, tai ten, ir nesinori kartotis. Laikau tai labai svarbiu dalyku. Išgijusi širdis atvers jums daugiau galimybių laimei pasiekti. O tam reikia išspręsti štai tokių santykių problemą.
Ką gi reiškia sureguliuoti santykius su tėvais?
Keičiamės širdyje
Svarbiausias mūsų tikslas – keisti tą santykių dalį, kurios nesimato. Uždavinys – pakeisti savo pačių požiūrį į tėvus savo širdyje. Surasti tai, už ką galime jiems būti dėkingi ir jausti pagarbą. Ir priimti juos tokius, kokie jie yra. Kaip būtent tuos tėvus, kurie jums reikalingi. Kitaip sakant, reikia nuraminti savo širdį. Tai pats svarbiausias dalykas ir dažniausiai šito visiškai pakanka. Nors žymiai sudėtingiau nei tiesiog apsimetinėti, kad viskas gerai.
Regimi santykiai – antriniai
Santykių kaipo tokių gali apskritai nebūti. Ir tokia pauzė gali būti labai naudinga – tyla ir ramybė, duodanti laiko įvesti tvarką savo viduje. Tokiais atvejais naudinga išsivažinėti gyventi į skirtingas vietas, jei gyvenote kartu, arba padidinti distanciją, ypač jei santykiai kiekvieną dieną teikia skausmą. Taip bus paprasčiau gydyti širdį. Iš šalies santykiai gali atrodyti kaip nutrūkę (nors pavadinčiau tai greičiau pauze), gali būti ir tokie kaip anksčiau – su barniais, priekaištais, be jokio bendravimo, kontakto ir t.t. Svarbiausia – kas vyksta jūsų širdyje. Aplinkinė realybė visada vėluoja keliais metais. Tai priklauso nuo daugelio faktorių – pačių tėvų pasiruošimo ir norų kažką keisti, pavyzdžiui.
Tėvai nepasikeis
Reikia susitaikyti su faktu ir nebandyti jo keisti. Tėvai darys tai, ką visada darė. Jie vėl teiks jums skausmą – bent jau mėgins. Tačiau ar kankintis nuo to – čia jau mūsų pasirinkimas. Galutinius tikslas yra išmokti nesikankinti, pergyventi skausmą operatyviau, jeigu jau jo esama. Ir neprarasti tuo pat metu pagarbos tėvams.
Nubrėžkite leistinumo ribas
Priimti tėvus nereiškia, kad turite priimti viską iš eilės. Kalbu visų pirma apie įvairius destruktyvius įpročius, kurie nepriimtini bet kokiuose santykiuose. Kaip rodo mano ir daugumos mano skaitytojų patirtis, greičiausiai jums teks nusistatyti distanciją, taisykles ir ribas. O tam reikia suprasti, kas santykiuose jūsų netenkina. Pavyzdžiui, galite įspėti tėvus, kad pokalbis bus tą pačią sekundę nutrauktas, kai tik išgirsite įžeidimą savo ar savo sutuoktinio adresu. Ir būkite nuoseklūs: išgirdote eilinį įžeidimą – išjungėte telefoną arba išėjote iš kambario. Be skandalų, riksmų ir viso kito gėrio.
Svarbiausia suprasti skirtumą – jūs nemėginate jų perdaryti, jūs mėginate pakeisti įprastą bendravimo su jais stilių. Tame tarpe ir dėl to, kad galėtumėte išsaugoti jiems pagarbą.
Pasiruoškite pykčiams ir nuoskaudoms
Jums greičiausiai teks susidurti su pykčiu ir priekaištais, bus bandoma įskiepyti kaltės jausmą, jus bandys priversti jaustis „pačia siaubingiausia dukra pasaulyje“. Jei tuo metu jau darbuojatės su savimi ir stengiatės išsaugoti pagarbą tėvams – visa kita neturi reikšmės. Tai šalutinis permainų produktas, kuris, aišku, ne visada malonus. Reikia būti pasirengusiems, jog taip atsitiks, ir tiek.
Pasitraukite iš žaidimo
Kai nustojate žaisti įprastus žaidimus, esama šanso, kad tėvai supras, jog visa tai beprasmiška, juk jūs daugiau nereaguojate. O jeigu ir reaguojate, tai tik dar labiau padidindami distanciją. Bet kokiam žaidimui reikalingi du žaidėjai, jeigu jūs iš žaidimo pasitraukėte, antrai pusei belieka kelti isterijas tuštumai.
Nuraminti širdį
Kai vidiniai santykiai sureguliuoti, jums jau nebesvarbu – pasikeis tėvai, ar nepasikeis. Ir tikriausiai tai yra vienas svarbiausių kriterijų, pagal kurį galima nustatyti, ar pavyko. Kai žinote, kad tėvai yra štai tokie ir kad tokiais jie greičiausiai ir liks. Bet jūs vis tiek jaučiate dėkingumą už visa gera, ką iš jų gavote. Ir galite gerbti juos už tai, ką jie jums davė. Ir nesvarbu – daug buvo duota, ar mažai. Jums buvo duota lygiai tiek, kiek jums reikėjo.
Netempkite dvigubos naštos
Nebandykite viską ištempti, remdamiesi viena savo asmeniniais resursais. Kai taip baisiai trokštate tos „harmonijos“, apie kurią rašoma knygose, kad atidedate save pačius neapibrėžtai ateičiai ir kenčiate. Netgi tai, ko nereikia kentėti. Jus skaudina, o jūs – šypsotės. Ir darote viską, kas įmanoma ir neįmanoma, iš kailio neriatės, o lengviau nepasidaro.
Kad sureguliuotumėte santykius savo širdyje, reikia tik jūsų pačių noro. Kad santykiai pasikeistų ir realiame pasaulyje – prireiks pagalbos iš šalies. Kiekvienas turi nueiti savo kelio atkarpą, kitaip tai bus viso labo saviapgaulė.
Beje, su vyru santykiai klostosi lygiai taip pat, tačiau dėl to, kad ryšys su juo stipresnis ir nėra tokio amžiaus skirtumo, permainoms reikia mažiau laiko.
Kol turite daug jėgų ir darbuojatės iškart už abi santykiuose dalyvaujančias puses, viskas atrodo puiku, tik, kažkodėl, baisiai pavargstate. Kai tik jėgos pasibaigia – viskas nusirita atgal, ar dar giliau į duobę nei buvo anksčiau. O partneris jau įprato, kad jūs už jį viską darote, jums jau nepatogu ir vėl ateina kaltės jausmas.
Dėl to nepasiduokite pagundai paversti santykius idealiais maksimaliai greitai ir bet kokia kaina. Viskas savas laikas. Atvirai kalbant, jūs galite išgyventi ir be gerų bei artimų santykių su tėvais. Daug metų taip ir gyvenate – ir nieko. Bet koks suaugęs žmogus tai gali – ir anksčiau ar vėliau susidurs su tokia būtinybe, netgi jei santykiai idealūs.
Tačiau jūs negalėsite gyventi laimingai, jeigu širdyje tvyros šių santykių keliamas skausmas. Jeigu mama ir tėtis ar anyta ir uošvis asocijuosis jūsų vidiniame pasaulyje vien tik su įtampa, skausmu, nepasitenkinimu. Dėl to pakeiskite santykių su jais kriterijus ir užsiimkite ne realybe aplink jus, ne pasaulio ir tėvų perdarymu, o savo širdies valymu.
Ką reiškia sureguliuoti santykius širdyje?
- Atsisakyti visų pretenzijų ir nuoskaudų. Tėvai davė jums tiek, kiek sugebėjo duoti. Ir daugiau nieko jums neskolingi. Jie neprivalo jūsų suprasti, jums padėti ar gyventi taip, kaip jums norėtųsi. Galbūt jums tai nemalonu, nesuprantama, tačiau taip jau yra.
- Liautis smerkti jų elgesį, įpročius, gyvenimo būdą. Kiaušinis vištos nemoko. Jaunesni negali spręsti, ar teisūs vyresni, kai kalba eina apie vyresniųjų asmeninį pasirinkimą. Taip, galbūt jie patys save žudo, neteisingai gyvena, daro klaidas. Su tuo galima tik susitaikyti ir nustoti vertinti.
- Suvokti, kad tai – ne mirtina klaida ir neteisybė, o būtinas kelias jūsų širdžiai, kuri neatsitiktinai pateko į šią situaciją su tokiomis pamokomis ir tokiais „dėstytojais“. Pamoka būtina, kad išlaikytumėte eilinį gyvenimo egzaminą.
- Nelyginkite su kitais. Visi žengia skirtingais keliais, visi pradėjo kelią skirtinguose starto taškuose. Jūsų kelias individualus. Pas kažką viskas štai taip – ir jums tai patinka. Tačiau jūsų kelias – kitas. Jis yra savaip puikus, jame savos galimybės ir savi džiaugsmai.
- Pergyvenkite visas nuoskaudas, visus skausmus, išliekite visa tai ant popieriaus, iškuopkite širdį nuo visų šiukšlių, kurių ten prisirenka.
- Mokykitės gerbti. Net jeigu gerbti lyg ir nėra ko. Esama įvairių pratimų ir treningų pergyventi jausmams ir sukurti teisingai hierarchijai šeimoje. Bandykite, naudokitės, taikykite sau, tik nelaukite greito rezultato.
- Būkite dėkingi už tai, ką turite. Pasiimkite sąsiuvinį ir surašykite viską, ką jums davė tėvai. Pradėję nuo „padovanojo gyvybę“, „išauklėjo“, „išmaitino“, „davė pavyzdį“ (kaip reikia, ar kaip negalima elgtis), ir baigdami kokiais nors maloniais vaikiškais prisiminimais (jų turi kiekvienas iš mūsų, tiesiog mes juos paslepiame po didžiuliais skausmo sluoksniais). Prisiminę dar kažką – užrašykite bet kokias smulkmenas. Kada tėvai jums padėjo, kada jus palaikė, kada privertė jus pasikeisti, dėl ko tapote geresniais.
- Prisiimkite atsakomybę už savo gyvenimą. Tai juk taip patogu – vos tik kas, kalta ne aš, o jie visi! Atsisakyti tokios svarios naudos nelengva. Tačiau verta. Liautis užkrauti tėvams kaltę dėl visų savo nesėkmių. Aš negaliu ištekėti ne todėl, kad mano mama šiokia ir anokia, mama apskritai ne prie ko, ji viso labo mano likimo įrankis. Aš negaliu ištekėti dėl to, kad nenoriu keisti savęs širdyje, bijau santykių, negerbiu vyrų ir iš tolo juos aplenkiu. Ir t.t.
- Suteikite sau teisę gyventi savo gyvenimą, nusistatykite bendravimo su tėvais taisykles bei distanciją – viską, kas padės jums širdyje išsaugoti pagarbą. Ir savarankiškai spręskite, kaip norite gyventi, kur gyventi, su kuo, kaip auklėti vaikus, kuo juos maitinti, kaip mokyti. Suteikite sau teisę padėti tėvams, kai turite tam galimybę, nenuskriaudžiant savęs. Kol viduje sau viso to neleisite, bus labai sunku.
- Suraskite tėviškos meilės šaltinių, kad jaustumėte pilnatvę. Tokios meilės mūsų pasaulyje pakanka. Yra žmonių, kurie jos turi be galo daug, o yra tų, kurie mažai kuo gali pasidalinti šiuo momentu dėl savo gyvenimiškos patirties.
Ir jeigu jums reikalinga ta meilė, jeigu jums jos trūko vaikystėje, susiraskite ją ten, kur jos pakanka. Kartais tai gali būti mokytojai, dvasininkai, kaimynystėje gyvenanti močiutė. Svarbiausia, kad žmogus turėtų širdyje tokią meilę ir būtų pasirengęs ja dalintis. Tiesiog šiaip.
Yra ir universalus tokios meilės šaltiniai. Dievas – visų gyvų būtybių tėvas ir visų mūsų motina – gamta. Kodėl neišmokus semtis energijos iš jų, ten tiek daug viso šio gėrio! Nes vaikštome metų metus kaip elgetos ištiestomis rankomis, kaulijame iš tų, kurie neduoda, nes dažniausiai ir duoti neturi ko. Ir kasdien praeiname alkani pro tikrą lobyną.
Turiu jus įspėti. Visa tai truks ne vieną dieną, savaitę ir netgi ne metus. Kartais iki ilgai lauktos ramybės širdyje žmonės eina 3-5-10 metų. Ir kuo greičiau pradėsite – tuo geriau.
Vietoje to, kad metų metus kęstumėte nuoskaudas, ištraukite jas visas iš tamsiausių širdies užkaborių į dienos šviesą ir išgyvenkite. Vietoje to, kad apkaltintumėte tėvus dėl visų savo bėdų ir nesėkmių, tapkite laimingi patys, be jų. Jau šiandien.
Vietoje to, kad juos keistumėte, priimkite tokius, kokie yra ir pradėkite gerbti. Permainos jūsų širdyse – pats svarbiausias dalykas. Visa kita – smulkmenos.
