Markė krito laisvojo kritimo pagreičiu ir jos vertė smukdavo kas minutę. Restoranai liovėsi spausdinę valgiaraščius, nes kol atvykdavo maisto produktai, kainos jau būdavo pakilusios į viršų. Vienas vyrukas pirmą kavos puodelį išgėrė už 5 tūkst. markių, o antrasis jam atsiėjo jau 9 tūkst. markių.
Tų laikų pasakojimai kelia ir siaubą, ir juoką tuo pačiu metu. Mama savo sūnų pasiuntė nupirkti du kepaliukus duonos. Pakeliui jis stabtelėjo pažaisti futbolo, o kai nuėjo į parduotuvę, kainos jau buvo pakilusios ir už tuos pinigus, kuriuos davė mama, jis tegalėjo nupirkti vieną kepaliuką. Vienas vyras išvyko į Berlyną pirkti batų. Tačiau kai atvyko, viskas, ką jis galėjo sau leisti, tebuvo puodelis kavos ir autobuso bilietas atgal į namus, rašo svetainė amusingplanet.com.
Absurdiška padėtis prasidėjo maždaug įpusėjus Pirmajam pasauliniam karui, kai Vokietijos vyriausybė nusprendė karą finansuoti ne iš mokesčių mokėtojų pinigų, o tiesiog pasiskolinti lėšų iš kitų valstybių. Vokiečiai buvo įsitikinę, kad jie sugebės grąžinti skolas, kai laimės karą, užgrobs daug išteklių turinčias pramonines teritorijas ir išsireikalaus kompensacijas iš nugalėtų sąjungininkių.
Tačiau šis planas jiems atsirūgo. Vokietija pralaimėjo karą ir liko su milžiniškomis su skolomis. Maža to, Versalio taikos sutartis skyrė Vokietijai milžinišką 132 mlrd. markių (31,4 mlrd. dolerių) baudą už sąjungininkėms padarytą žalą ir nuostolius.
Kad išmokėtų skolas, vyriausybė griebėsi apgaulės ir pradėjo spausdinti pinigus, už kuriuos pirko užsienio valiutą. Netrukus pernelyg milžiniškas kiekis pinigų ir pernelyg mažas kiekis priekių sukėlė nekontroliuojamą infliaciją.
Iš pradžių infliacija didėjo pamažu – nuo 4,2 markės už dolerį prieš karą iki 48 markių už dolerį, kai buvo pasirašyta minėta sutartis. Tačiau tuomet infliacijos tempai smarkiai įsibėgėjo. Pirmoje 1922 metų pusėje doleris jau kainavo 320 markių, o iki karo pabaigos jo vertė siekė jau 7400 markių. Galiausiai markė nusmuko iki neįsivaizduojamų žemumų – 4,2 trln. markių už vieną JAV dolerį.
Darbininkai į darbą atsinešdavo lagaminus ir kuprines, kad galėtų susidėti dienos uždarbį, o tuomet išleisdavo jį artimiausioje parduotuvėje, kol markė dar labiau nenuvertėjo. Kas kelias savaites pasirodydavo vis didesnio ir didesnio nominalo banknotų. Kai išėjo 1 mlrd. nominalo markės banknotas, žmonės net nesivargindavo pasiimti grąžą. Hiperinfliacija savo apogėjų pasiekė 1923 metų spalį, kai banknotų nominalai pasiekė 100 trln. markių. Valiuta prarado savo prasmę.
Žmonės liovėsi naudoję pinigus ir perėjo prie natūrinių mainų. Gydytojai atlygį gaudavo dešromis, kiaušiniais, anglimis ir panašiai. Žmonės batus mainė į marškinius, o indus – į kavą. Įsivyravo visuotinė ekonominė panika ir nepasitikėjimas. Žmonės pradėjo gyventi taip, tarsi rytojaus nebebūtų. Miestuose pradėjo kurtis šokių salės ir striptizo barai, smarkiai išaugo kokaino vartojimas.
Keista, bet prekių netrūko. Tiesiog nebuvo stabilios valiutos, už kurią būtų galima jas įsigyti. Vieninteliai dalykai, turėję tikrąją vertę, buvo apčiuopiamos vertybės – deimantai, auksas, antikvaras ir menas. Netrukus šalis paniro į smulkių vagysčių liūną. Žmonės vogdavo viską – muilą, plaukų segtukus, varinius vamzdžius, degalus.
Buvo akivaizdu, kad šaliai reikėjo radikalių finansinių pokyčių, kurie būtų pažaboję nuolatinį nuvertėjimą ir būtų grąžinę tvarką. Taigi 1923 metų pabaigoje markė buvo pakeista nauja valiuta – rentenmarke, kuri buvo paremta žemės ūkio ir pramoninės žemės paskolomis. Rentenmarkės vertė buvo nustatyta pagal seną kursą: 4,2 rentenmarkės už 1 JAV dolerį.
Vokietijoje įsivyravo normali padėtis, bet šalis jau nebebuvo tokia pati. Prarastos santaupos niekada nebuvo grąžintos, „kaip ir sunkaus darbo bei padorumo, kuris lydėjo šias santaupas, vertė“, - rašė amerikiečių rašytojas bei ekonomistas George`as J.W. Goodmanas. „Šalyje tvyrojo skirtingos nuotaikos – nuotaikos, kurias vėliau A. Hitleris išnaudos su šėtonišku talentu“.
Amerikiečių rašytojas Pearlas S. Buckas, 1923 metais lankęsis Vokietijoje, rašė: „Miestai tebestovėjo, tebebuvo dar nesubombarduoti arba griuvėsiais virtę namai, bet aukomis buvo tapę milijonai žmonių. Jie prarado savo turtus, savo santaupas; jie buvo apstulbinti ir priblokšti infliacijos. Jie nesuprato, kodėl jiems taip atsitiko, ir kas buvo tas priešas, kuris juos nugalėjo. Nepaisant to, jie prarado tikrumą savimi, jausmą, kad jie gali būti savo pačių gyvenimo šeimininkais, jei tik pakankamai sunkiai dirbs. Senosios moralinės, etinės ir padorumo vertybės taip pat buvo prarastos“.
