Jei nevalėte žievės ir nebalinote kamienų rudenį, tai padarykite kuo anksčiau pavasarį. Tada reikės mažiau insekticidų, o gal net pavyks išlaikyti švarų sodą ir be jų.
Obelys – kenkėjų bene mėgstamiausi vaismedžiai. Vieni taikosi į lapus ir žiedus, kiti – į obuolius. Nekreipiant dėmesio ne tik prarandama daug derliaus, bet ir nusilpsta vaismedžiai. Jauni augalai blogai vystosi, sunkiau peržiemoja.
Ant plonų šakučių, šalia pumpurų, žiemoja obelinės blakutės (Psylla mali) kiaušinėliai. Jie sunkiai pastebimi: gelsvi, 0,3–0,4 mm ilgio, lašo formos, padėti po vieną arba kelis į žievės įdubas. Pumpurams sprogstant išsirita lervos ir pradeda čiulpti sultis. Pažeisti lapeliai nebeauga, susisuka, džiūsta, nubyra žiedpumpuriai ir vaisių užuomazgos. Suaugusios blakutės pasirodo obelims žydint. Kenkėjų susitelkimo vietose atsiranda daug saldžių lipnių išskyrų. Jei prie pumpurų yra po 5 ar daugiau kiaušinėlių, tai jau pavojinga. Nuo lapų išsiskleidimo iki žydėjimo pradžios obelis reikia purkšti insekticidais.
Ant vienmečių ir dvimečių šakučių žiemoja žaliųjų obelinių amarų (Aphis pomi) kiaušinėliai. Jie juodi, blizgantys, apie 0,5 mm ilgio. Jei 10 cm ilgio ūgliuose rasite po 5 ar daugiau kiaušinėlių, pavasarį teks purkšti insekticidais. Lervos išsiris brinkstant pumpurams, o obelims žydint pavirs besparnėmis patelėmis. Pažeisti jauni lapai ir ūgliai būna deformuoti, lapai susiraito, dažnai tampa juosvi nuo suodligės. Tai ypač pavojinga jauniems medeliams. Per metus užauga 8–10 amarų generacijų. Panašiai atrodo pilkojo obelinio amaro (Dysaphis devecta) ir obelinio žolinio amaro (Rhopalosiphum insertum) kiaušinėliai.
Kablelinis skydamaris (Lepidosaphes ulmi) apsigyvena ant obelų, kriaušių, serbentų, agrastų, slyvų, vyšnių, trešnių, miško medžių ir krūmų. Vasarą sunkiau pastebimas per gausius lapus. Žiemą ant šakelių galima rasti 2–4 mm ilgio rudų ar pilkšvų lenktos kriaušės formos skydelių. Po jais žiemoja smulkūs balti kiaušinėliai. Kai pražysta obelys, išsirita judrios gelsvos lervos. Jos 2–3 dienas ieško sau vietos ir įsitvirtina sėsliam gyvenimui. Lervos ir patelės siurbia sultis, dėl to augalai skursta, blogai dera, sumažėja jų atsparumas šalčiui. Insekticidus nuo kablelinių skydamarių reikėtų naudoti obelims peržydėjus. Labai apniktas vietas prieš purškimą galima patrinti šepetėliu, pažeidžiant skydelius.
Žievės įdubose ir rievėse prie pumpurų žiemoja pumpurinio lapsukio (Spilonota ocellana) jauni vikšrai. Dabar slepiasi baltuose voratinkliniuose kokonuose. Skleidžiantis pumpurams, vikšrai įsigraužia į vidų, jaunus lapelius apraizgo voratinkliu ir jais maitinasi. Lėliukėmis virsta peržydėjus obelims. Purkšti insekticidais reikėtų rausvėjant žiedpumpuriams.
Rožinio lapsukio (Archips rosana) žiemoja kiaušinėliai: pilki su žalsvu atspalviu, skydelių formos, krūvelėmis ant šakų žievės. Vikšrai išsirita vaismedžiams žydint ir apsigyvena į tūteles susuktuose lapuose. Insekticidais purškiama prieš žydėjimą ir tuoj po jo.
Lapsukinės obelinės kandies (Simaethis pariana) drugiai ir lėliukės per žiemą slepiasi po nukritusiais lapais ir žievės atplaišomis. Gegužės mėnesį pradeda skraidyti. Išsiskleidusių lapų apatinėje pusėje padeda po vieną kiaušinėlį. Išsiritę vikšrai maitinasi lapais, voratinkliu sutraukdami jų kraštus. Ten ir virsta lėliukėmis. Geriausios profilaktinės priemonės – nugramdyti žievės atplaišas, nubalinti kamienus, nepalikti nukritusių lapų.
Obelinės vortinklinės kandies (Yponomeuta malinellus) vikšrai žiemoja ant šakelių, po rudais skydeliais. Šie yra beveik pumpurų dydžio, truputį iškilūs. Skleidžiantis pumpurams, vikšrai išlenda ir įsigraužia į artimiausius lapelius. Obelims žydint, jie pasidaro voratinklių gūžtas. Tokias gūžtas su vikšrais arba kokonais reikia surinkti ir sunaikinti.
Mažasis žiemsprindis (Operophtera brumata) ir didysis žiemsprindis (Erannis defolaria) rudens vakarais kiaušinėlius deda ant plonų šakučių, pumpurų pažastyse, žievės įdubose. Vikšrai išsirita sprogstant vaismedžiams ir puola ėsti besiskleidžiančius pumpurus, lapus. Dažnai lieka tik švarios storosios gyslos. Insekticidais purkšti verta prieš žydėjimą. Rugsėjo mėnesį ant vaismedžių kamienų dedamos klijų juostos, kad prie jų priliptų besiruošiančios dėti kiaušinius patelės.
Žieduotojo verpiko (Malacosoma neustria) žiemojančių kiaušinėlių nesupainiosite su kitų kenkėjų – ant plonų šakučių išrikiuoti žiedu, keliomis eilėmis. Viename žiede jų gali būti iki 500. Vikšrai pasirodo gegužę, skleidžiantis pumpurams. Dieną tūno tarpušakiuose suraizgytose voratinklių gūžtose, o naktimis graužia pumpurus, jaunus lapus, žiedus. Paaugę vikšrai gyvena pavieniui. Žiemą ir pavasarį traiškomi kiaušinėliai arba iškarpomos šakelės su jais. Rinkti ir naikinti gūžtas reikia pavasarį. Insekticidais purškiama prieš ir po žydėjimo.
Lengvai atpažįstami neporinio verpiko (Lymantria dispar) kiaušinėliai – iki 4 cm dydžio krūvelės, padengtos gelsvai pilkais plaukeliais. Vienoje krūvelėje jų gali būti 500–800. Vikšrai gegužės mėnesį ima graužti lapus ir žiedus. Rastas kiaušinių krūveles sunaikinkite, o insekticidais purkšti geriausia peržydėjusius vaismedžius.
Auksauodegio verpiko (Euproctis chrysorrhoea) vikšrai žiemoja sausų lapų ir voratinklių lizduose, kabančiuose ant šakučių galų. Viename lizde gali būti keli šimtai vikšrų. Šie kenkėjai reti, bet elgtis su jais reikia atsargiai. Lizdus imkite su pirštinėmis, kad ant rankų nepatektų nuodingų plaukelių.
Žievės plyšiuose, po nukritusiais lapais ir dirvoje žiemoja obeliniai žiedgraužiai (Anthonomus pomorum). Pavasarį atgijusios patelės į žiedpumpurius padeda po vieną kiaušinėlį. Žiedai neišsiskleidžia. Žydint vaismedžiams, jie būna gerai pastebimi, sulipusiais ir sudžiūvusiais vainiklapiais. Viduje lervos ir virsta lėliukėmis. Rudenį reikia nugramdyti žievės atplaišas ir nubalinti kamienus, sugrėbti lapus. Insekticidais galima purkšti prieš išsiskleidžiant pumpurams.
Po žievės atplaišomis ir dirvoje prie kamienų žiemoja vieno pavojingiausių kenkėjų – obuolinio vaisėdžio (Laspeyresia pomonella) vikšrai, susisupę į baltų voratinklių kokonus. Pavasarį jie virsta lėliukėmis, o drugiai pasirodo tik birželį. Obuoliukams užaugus iki 1–3 cm dydžio, patelės padeda kiaušinėlius. Išsiritę vikšrai įsigraužia į vaisių vidų, įsiskverbia iki sėklų ir jas pažeidžia. Tada kitomis landomis išlenda į paviršių ir ieško naujų obuolių.
Vienas vikšras gali pažeisti 2–3 vaisius. Štai iš kur sode tiek sukirmijusių obuolių. Daug vikšrų galima sunaikinti rudenį arba pavasarį nugramdžius ir nubalinus kamienus, rudenį ar vos žemei atšilus perkasus pomedžiuose dirvą. Birželio mėnesį ant kamienų, ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės, uždedamos 15 cm pločio gofruoto kartono arba popieriaus juostos. Liepą po jomis jau gali būti pasislėpusių vaisėdžio vikšrų ir lėliukių, iš kurių kartais išsivysto antroji generacija. Juostos keičiamos rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesiais. Senosios kartu su kenkėjais sunaikinamos.
