Vykti į Nablusą nusprendžiau visai netikėtai, tiesiog vienoje Facebook grupėje pamačiau skelbimą apie organizuojamą ekskursiją. Į Palestinos teritoriją galimybė nuvykti man pasitaiko tikrai nedažnai: kadangi Izraelio piliečiams ten įvažiuoti draudžiama, anksčiau paprasčiausiai net neturėdavau su kuo vykti, mat daugiausiai bendraudavau su izraeliečiais. Bet štai mano gyvenime atsirado „tarptautinių“ draugų, ir jau vieną kartą kartu lankėmės Betliejuje, o dabar ir Nabluse.
Ekskursiją organizavo nevyriausybinė organizacija, dirbanti su palestiniečių jaunimu, taip pat turėjome ir vietinį palestinietį gidą, tad diskusijų politikos temomis per visą kelionę tikrai netrūko. Tačiau čia į šias temas nesivelsiu, o tiesiog pasidalinsiu įspūdžiais apie tai, ką pavyko per dieną pamatyti, patirti ir paragauti Nabluso mieste.
Pirmoji stotelė Nabluse - Jokūbo šaltinis
Kelionė autobusu iš Tel Avivo į Nablusą neprailgsta: sunku net patikėti, kad šiuos miestus skiria vos 60 km. Po maždaug valandos kelionės pasiekiame A sektorių*: čia stovi gąsdinantys ženklai, jog tolesnis vykimas Izraelio piliečiams draudžiamas ir gali būti pavojingas, tačiau jokių patikrų nėra.
Pirmoji stotelė Nabluso mieste – Jokūbo šulinys, iš kurio, tikima, vandenį gėrė Jėzus. Jokūbo šulinys yra aprašomas Naujajame Testamente, kur pasakojama, kaip Jėzus atėjo į Samarijos miestą, šalia lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys, prie kurio Jėzus prisėdo pailsėti. Čia jis sutiko samarietę moterį, kuriai papasakojo, kad yra Mesijas, o ši vėliau apie susitikimą papasakojo Samarijos gyventojams.
Skirtingais istoriniais periodais, virš Jokūbo šulinio stovėjo skirtingos bažnyčios. Šiuo metu čia stovi XIX a. statytas rytų ortodoksų vienuolynas ir bažnyčia, kurios rūsyje ir rasite garsųjį šulinį. Šulinys gilus – pasėmus vandens ir išpylus atgal, aido laukti tenka ilgokai. Vėliau sužinome, kad šulinio gylis – apie 41 m.
Balata pabėgėlių stovykla
Aplankę Jokūbo šulinį, pereiname į kitą gatvės pusę ir atsiduriame netoli Balatos pabėgėlių stovyklos – didžiausios tokios stovyklos visame Vakarų krante. Balatos stovyklą 1950 m. įkūrė Jungtinės Tautos ir pradžioje planavo priimti 5 tūkst. pabėgėlių – šiandien čia gyvena apie 30 tūkst. žmonių. Daugumai stovyklos gyventojų sunku ištrūkti iš sistemos: jie gyvena skurdžiai, daug kas neturi darbo, o pragyvenimas mieste brangus – taip ir gyvena šioje stovykloje karta iš kartos.
Nors pabėgėlių stovyklas daugelis įsivaizduoja kaip palapinių miestelius, Balata primena tiesiog labai tankiai apgyvendintą miesto rajoną: pilki blokiniai namai stovi visiškai vienas prie kito, o kai kada tenka praeiti ir vos metro pločio siauromis gatvelėmis. Nors buvome perspėti, kad vietiniai gyventojai ne visada maloniai priima atvykėlius (mat gali manyti, kad atvykėliai – izraeliečiai), sutikome tik rankomis mojuojančius ir savo minimalias anglų kalbos žinias demonstruojančius vaikus bei besišypsančius suaugusius.
Tiesa, truputį trikdė tai, kad nemažai vaikų bėgiojo ir žaidė su žaisliniais ginklais, o aplinkui ant sienų kabėjo plakatai su jaunų vyrų, žuvusių ar suimtų per susirėmimus, nuotraukos: daug kas juos pavadintų teroristais, bet stovyklos gyventojams jie – laisvės kovotojai. Kaip pasakojo mūsų gidas: jeigu nuotraukoje vyras laiko ginklą – tai tikriausiai reiškia, kad jis žuvęs, jeigu be ginklo – tikriausiai tik suimtas Izraelio policijos.
Tell Balata archeologinis parkas
Apsilankę vietiniame turguje ir paragavę falafelių, siauromis gatvelėmis grįžtame atgal link autobuso: vykstame į Tell Balata archeologinį parką, vieną svarbiausių kultūrinio palikimo objektų Vakarų krante.
Čia stūkso senovinio miesto, vadinto Šechemu, griuvėsiai: miesto siena, dveji vartai, gyvenamieji namai ir kiti pastatai. Kasinėjimai rodo, kad žmonės šioje vietoje gyveno jau ir 4000-3500 m. pr. Kr. Šechemas minimas ir senovės egiptiečių, ir bibliniuose šaltiniuose: prieš aplankant patį parką, lankytojų centre galima pasižiūrėti filmuką apie miesto istoriją.
Pats archeologinis parkas nėra labai įspūdingas, tačiau jo istorija įdomi. Pavyzdžiui, Šechemas buvo svarbus miestas samariečiams – etninei ir religinei grupei, kuri, kaip ir žydai, yra tiesioginiai izraelitų palikuonys. Po to, kai žydai buvo ištremti iš Palestinos, samariečiai čia liko ir ilgą laiką buvo gana gausi etninė grupė.
Kaip ir žydai, samariečiai savo tikėjimą remia Toros knyga, tačiau interpretuoja ją šiek tiek kitaip ir nepripažįsta kai kurių dalių. Savo pranašu samariečiai laiko Mozę, o šventa vieta – Gerizimo kalną, esantį visai netoli Nablus miesto.
Per amžius samariečiai asimiliavosi su kitomis tautomis, tad šiandien save samariečiais laiko tik apie 800 žmonių. Dauguma jų gyvena netoli Gerizimo kalno, Nabluse, o likę – Izraelio mieste Holone.
Nablus senamiestis
Po apsilankymo Tell Balata, vykstame aplankyti pačio Nabluso miesto senamiesčio. Pirmiausia sustojame pietums vietiniame restorane, kur paragaujame manakišų – tešlos papločių su įvairiais priedais: kiaušiniais, sūriu, zataru (su mumis keliavęs italas patiekalą pavadina arabiška pica). Dar išgeriame kavos, o už pietus sumokame po 13 šekelių (apie 3,25 Eur), kas palyginus su Izraelio kainomis, yra neįtikėtinai pigu.
Po pietų gidas mus nusiveda į savo šeimos namą, kuris stovi pačiame Nabluso senamiestyje, o nuo jo terasos matosi visa miesto panorama. Vėliau bevaikščiodami senamiesčio gatvelėmis užsukame į muilo ir saldainių gamyklas, gatvės turgelį ir suvalgome skaniausios pasaulyje knafės – Nablusas tikrai patiks įvairių skanumynų mėgėjams.
Knafė – tai tradicinis palestinietiškas desertas, gaminamas iš ožkos sūrio ir mirkomas saldžiame sirupe. Nors knafė yra populiari daugelyje Artimųjų Rytų šalių, manoma, kad ji kilusi būtent iš Nabluso miesto, tad nenuostabu, kad jos skonis čia buvo dieviškas.
Nablusas taip pat garsėja puikiu tahiniu: netgi izraeliečiai draugai, išgirdę, kad vyksiu į Nablusą, prašė man jo parvežti. Nusipirkau ne tik tahinio, bet ir qizha – panašios į tahini, bet juodos pastos, gaminamos iš tam tikro augalo (atrodo, kad lietuviškai jis vadintųsi juodgrūdė) sėklų.
Be saldumynų ir tahinio, Nabluse galima nusipirkti kavos, įvairių prieskonių, alyvuogių aliejaus. Iš pastarojo dar gaminamas ir mano prieš tai minėtas muilas. Mums užsukus į vieną iš senamiestyje esančių muilo gamybos cechų, savininkas dar papasakojo ir apie visą gamybos technologiją, ir muilo gamybos istoriją.
Apie 17:00 val. jau darosi tamsu, tad grįžtame link autobuso ir judame Tel Avivo link. Grįžtant atgal į Izraelį, jau reikia sustoti prie patikros, kur tikrina pasus ir paklausia keleto klausimų apie apsilankymo Palestinos teritorijoje tikslus, ką veikėme ir pan. Iš tikrųjų tai nieko baisaus, normali patikra. Tik keli mūsų grupės nariai, kurie turėjo dvigubas Izraelio ir kitos šalies pilietybes, truputį nerimavo, bet ir juos greit praleido.
Mano apsilankymas Nabluse buvo trumpas, bet tikrai įdomus. Nablusas yra senovinis miestas su be galo įdomia istorija, net biblinius laikus siekiančiais istoriniais, kultūriniais ir religiniais objektais, kuriuos tikrai verta aplankyti. Nors labiausiai man įstrigo būtent maistas, visi skanumynai ir muilas, kurių prisikroviau ir namo parsivežiau pilną kuprinę.
Šiuo metu Vakarų kranto teritorija yra padalinta į tris sektorius: A, B ir C. Tik A sektorius, į kurį patenka visi didžiausi Vakarų kranto miestai, yra visiškai kontroliuojamas Palestinos vyriausybės. B sektorių administruoja kartu Palestinos vyriausybė ir Izraelis, o C sektorių – vien tik Izraelis. Izraelio piliečiams yra draudžiama įvažiuoti į A sektorių.
