Sekmadienio vakare inicijuota Mokinių tarybos peticija KTU rektorei kvietė įvertinti tris aplinkybes – akademinio nesąžiningumo faktą, tai, kad gimnazijos vadovai prasižengusius protegavo bei tai, kad administracija, įjungusi patikrinimų buldozerį, nušlavė akademinio nesąžiningumo faktą užfiksavusį mokytoją. Atrodė, kad artėjančio mūsų atkurtos valstybės šimtmečio įkvėpta bendruomenė turėjo atsistoti ir galingu choru pasakyti „Ne, mes šito netoleruosime! Nes mes kuriame kitokią Lietuvą!” Bet choras nebuvo nei didelis, nei galingas. Nei choras.
Ši moksleivių inicijuota peticija atrodė kaip gaivaus oro gūsis, kuris pagaliau nublokš pusbrolių ir medžiotojų būrelių krašto tradicijas praeitin. Kad pagaliau, jau greitai, po penkerių – septynerių metų į visas mūsų gyvenimo sritis ateis jauni, išsilavinę, plataus akiračio ir laisvi nuo bet kokių praeities reliktų ir išankstinių nuostatų profesionalai, kurie ir sutiks, ir palydės pagal protą ir kompetenciją. Ir kad Lietuvoje pagaliau bus galima būti tuo, kas esi tu, o ne tuo, kas tavo tėtis. Kad pagaliau išsilavinęs jaunimas liausis emigravęs, nes pagaliau patikės, kad ir tėvynėje galės realizuoti save ir būti deramai įvertinti visomis prasmėmis.
Tačiau bendruomenė vis dėl to skilo, nes pasirodo, kad ši beužauganti karta jau irgi spėjo pajusti, kad daug paprasčiau prasisukti nusirašant, numuilinant, prisidengiant grupiniu projektu ar tėvelių autoritetu. Šia prasme – jie kaip dauguma mūsų, jų tėvelių. Be to, jie dar ir Tūkstantmečio vaikai, ir jiems neįdomu tai, kas buvo įdomu mums. Taip, aš pamenu, kad paauglystėje man irgi buvo neįdomu tai, kas buvo įdomu mano tėvams. Bet atrodo, kad šiandien tai ne vien kartų problema, nes kartais jie net patys sau neįdomūs, ir jiems norisi, kad būtų kuo paprasčiau, ir velniop tą moralę ir etiką, jei jos apsunkina gyvenimą, ir kam rūpintis ateitimi dabar, jei visada yra „restart“, „reset“ ir „delete“. Aš čia ne šiaip tuščiai šaržuoju – toks susidarė įspūdis pabuvus su KTU gimnazistais susitikime su KTU rektore šiandien.
Dar liūdnesnė pasirodė mokytojų, šios gimnazijos šviesulių, peticija. Jie sakė, kad nepritaria Mokinių tarybos peticijai, nes vaikai informuoti vienpusiškai (o kokios dar yra nusirašinėjimo pusės?), ir kad patys mokytojai „gali dirbti pagal savo metodikas, turi kūrybinę laisvę ir jiems nėra daromas joks spaudimas.“ Mokytojas Boguševičius tokią laisvę irgi turėjo, tačiau atėjo diena, kai reikiamai prakarpyti jo pamokų įrašai jam laisvės atkirpo tiek, kad nuo gruodžio 20 d. jis bus dar laisvesnis. Ir ši šventė, mieli mokytojai, bet kada gali ateiti į kiekvieno jūsų kiemą. (Nepamirškite šypsotis: daromas pamokos įrašas.)
Bet ne ši mokytojų peticijos dalis nuliūdino labiausiai. Gerbiami mokyklos pedagogai nepasakė visiškai nieko, ką mano apie pirmuosius mokinių peticijoje iškeltus faktus – akademinį nesąžiningumą ir jo toleravimą bei protegavimą. Be jų pozicijos šiais klausimais jų peticija yra mielas atvirlaiškis į komandiruotę išvykusiam Gimnazijos direktoriui „mes labai laukiame Jūsų sugrįžtant“.
KTUG bendruomenė skilo. Na taip, – ši gimnazija dar vienas mūsų visuomenės veidrodis, visa Lietuva susiskaldžiusi. Tačiau iš elitinių protų kalvių tikimasi šiek tiek daugiau. Man, kaip šios bendruomenės narei, šis skilimas itin skaudus, nes kiekvienas mąstantis žmogus savęs jau tikriausiai paklausė: jei reikšmingai daliai KTUG gimnazistų nusirašinėti priimtina, jei mokyklos pedagogai nepasisako prieš akademinį nesąžiningumą, kažin ar tikrai tokie autentiški ir vertingi jų akademiniai pasiekimai?
Abejingumas sau ir savo gimnazijos vardui bei baimė būti laisvu Žmogumi, kurie suskaldė KTUG bendruomenę, daro jai daug daugiau žalos, nei išaiškėjusi istorija apie nusirašinėjimą. Nes klysti yra žmogiška – tą visi suprantame ir atleidžiame. Tačiau užsimerkti, nes „man nerūpi“ arba „apie tai nekalbėsiu, vadinasi, to ir nebuvo“, yra visai kas kita.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.