Skubėdama į pokalbį vis galvojau, ką man atsakys Paulius, kai aš jo paklausiu, kodėl jis savo šaltųjų desertų kavinukę nusprendė atidaryti pirmąją žiemos dieną. Išgirdęs klausimą 34–erių metų vaikinas nusišypsojo ir atsakė, kad tai tiesiog sutapimas.
Atsisėdus pokalbiui prie staliuko pajutau, jog remiuosi į sieną, tankiai dekoruotą samanomis.
„Tokia ir buvo mintis. Miškas yra viena iš trijų stichijų, kurias mes pamatome Lietuvoje. Tikiuosi, kad čia bus ne vienintelė ledainė ir jų bus daugiau – Kaune ir Klaipėdoje. Kiekviena ledainė turės savo išskirtinį stichijos elementą. Čia miškas, kitur bus jūra, smėlis ir kopos, o dar kitur bus dangus“, – apie savo idėją pasakoja Paulius.
„Anksčiau nemėgau ledų“
Desertų gamintojas neslepia, kad pats niekada nebuvo didžiausias ledų gerbėjas ir visada mieliau rinkosi pyragą arba kokį kitą saldumyną, tačiau mintis, jog ledai irgi gali būti desertas, pastūmėjo jį pradėti gaminti ledus ir ieškoti jiems įvairiausių skonių.
Galima sakyti, kad jo gaminami ledai gimė Nidoje, kur Paulius, kaip pats sako, atvyko norėdamas surasti ramybę, pabėgti ir pasislėpti nuo visko, ką turėjo Vilniuje. Iš Klaipėdos kilęs vyras anksčiau taip pat sukosi kino industrijos srityje, bendradarbiavo su klientais iš Dubajaus, Norvegijos ir kt.
„Pabaigęs VGTU pramonės technologijos studijas, gavau darbą maisto pramonės įrengimų gamyboje ir jų projektavime. Monotonija ir „konkretus“ darbas ilgainiui prigesino vidinį džiaugsmą, todėl užteko praleisti porą valandų žiūrint į jūrą, kad priimčiau sprendimą palikti savo įprastą darbą.
Greitai priėmiau sprendimą ne tik išeiti iš darbo, bet ir išvykti iš didesnio miesto. Nors tai neįprasta būnant jaunuoliu, bet išsikrausciau gyventi į Nidą, toliau nuo miesto, kur dirbau kultūros centro vairuotoju ir to man užteko, kad būčiau laimingas. Tai buvo vieni geriausių metų mano gyvenime. Žinoma, dariau ir kalną kitų dalykų, ne tik sėdėjau prie vairo“, – prisimena Paulius.
Grįžęs į Vilnių Paulius pradėjo dirbti kino industrijoje, įsimylėjo, susilaukė vaikų ir galiausiai pradėjo ieškoti kažko, kas galėtų juos pradžiuginti. Tad dabar, metęs visus perspektyvius savo darbus, Paulius diena iš dienos galvoja apie tai, kaip išryškinti svarainių, šaltalankių ar šokolado skonį ledų porcijoje.
„Labai norisi paneigti tą mitą ir suvokimą, kad ledus galima valgyti tik vasarą. Keisčiausia būna tada, kai kalbu su žmonėmis, kurie vis dar mąsto senamadiškai, esą ledų žiemą valgyti negalima, nes susirgsi angina.
Vakarų pasaulis, aišku, ten žiemos kiek šiltesnės nei Lietuvoje, niekaip nesusieja žiemos ir ledų, o juos prilygina desertui – pyragui, tortui ar saldainiui. Be to, kai mes sergame angina ir mums išoperuoja anginą, tai koks yra pirmas desertas, kurį mums liepia suvalgyti gydytojai? Ogi ledai“, – pats sau atsako Paulius ir priduria, jog turi svajonę kada nors sukurti farmacinį preparatą, skirtą valgyti po anginos.
Skoniai nuo klasikinių šokoladinių iki šaltalnkių su mango
Nepaisant to, kad pirmoji šaltų desertų vietos įkūrėjo gyvenime pagaminta ledų porcija buvo pagaminta iš plaktos grietinėlės ir kondensuoto pieno, šiandien Paulius eksperimentuoja su tokiais skoniais kaip šaltalankių su mango, agurkų, svarainių, pistacijų ar net vyno skonio ledais.
„Visi valgome diena iš dienos tuos pačius ledus tų pačių gamintojų. Tačiau jau dabar ateina mada, jog visi restoranai turi turėti savo gaminamus ledus, o kiekvieno šefo iššūkis yra tuos ledus pasigaminti pačiam“, – pasakoja Paulius.
Vaikinas prekiauti ledais pradėjo taip, kaip turbūt pradeda prekiauti visi ledų gamintojai arba perpardavinėtojai – su ledų vagonėliu. Kaip pats sako, buvo baisu, nes bijojo žmonių ir išvis nesuprato ką daro, tačiau taip pat prisimena, kaip pirmiesiems pirkėjams įspūdį paliko skonio stiprumas.
„Kai žmonės valgydavo mūsų ledus sakydavo ne tai, kad skanu, bet klausdavo, iš kur mes perkame mangus“, – šypsodamasis prisimena verslininkas ir priduria, jog ledams naudoja tik natūralius produktus, vaisius ir tyres.
Darbuotojams 350 eurų mokėti nenori
„Kadangi aš atsisakiau visų savo ankstesnių veiklų, suprantama, kad pragyvenimas iš tų ledų yra sunkesnis. Tačiau aš noriu iš to gyventi ir niekada neprarasti kokybės“, – tvirtina mano pašnekovas.
Daugelis patyrusių verslininkų ir aktyvių kritikų dažnai bado pirštais į naujus verslus ir įspėja, jog produkto kokybė neišvengiamai krenta užuodus pinigo kvapą ir pradėjus samdytis darbuotojus.
Paulius ledus kol kas gamina pats, jam kartais padeda žmona. Kalbėdamas apie naujus darbuotojus ledainės savininkas sako, kad samdomi žmonės nėra tokie suinteresuoti palaikyti kokybės kartelę, kaip patys įmonės savininkai.
„Reikia kažką sugalvoti. Aš manau, kad dabar šitą klausimą išspręsti labai sunku, tačiau tikiu, kad sprendimų yra. Atvirai ir paprastai šnekant, jeigu kas nori, jog žmogus jam dirbtų už 350 Eur per mėnesį, tai jis ir dirbs taip, kaip už tokią sumą“, – neslepia Paulius.
Anot jo, iš pradžių reikia ieškoti idėjai artimų žmonių, kurie palaikytų ir dirbtų už mažesnį atlyginimą. Tačiau žvelgdamas į ateitį Paulius tiki, kad pavyks tokius žmonės skatinti ir auginti.
Neslėpsiu, kai tik įėjau į atsidarymui besiruošiančią kavinę, prie stalo sėdinčią merginą palaikiau Pauliaus žmona. Tačiau vėliau, kai paklausiau, ar tikrai, jis mane supažindino su viena iš dviejų įmonės samdomų darbuotojų – Kamile.
„Kamilė yra tiesiog pasišventusi šiai vietai, ji atėjo pas mus ir sako „aš noriu dirbti pas jus“, o aš jai atsakiau, kad neturiu pinigų, negaliu sumokėti ir negaliu jos priimti. Tačiau Kamilė vis tiek sutiko dirbti pradžioje už nedidelį atlyginimą, tikėdama ledainės sėkme. Ji bandys su šia vieta vystytis“, – džiaugiasi Paulius.
Kaina ne už burbuliuką
Visuomet ledainėje užsisakinėdami ledus prašome vieno ar dviejų burbuliukų. Vis dėlto žiemos pirmą dieną atsidariusioje kavinėje ledų vertė skaičiuojama ne burbuliukais, o gramais.
„Pas mus nėra burbuliuko. Kadangi ledai pagaminti iš natūralių produktų, tai jų tankis ir tūris skiriasi nuo sudedamosios dalies. Ledų porcija yra 90-100 g. ir tarkime šokoladinio ledo 100 g gali būti dvigubai mažesnis už svarainių ledų 100 g., nes šieji dėl savo rūgšties tampa puresni. Viena porcija kainuoja 2,5 Eur, o dviejų skonių porcija 3,5 Eur“, – savo produktą pristato Paulius.
Apie kitas Lietuvoje veikiančias ledaines verslininkas neturi nuomonės ir sako nenorįs minėti kitų vardų. Vis dėlto, Paulius savo gruodžio pirmą atidarytą desertinę vadina pirmąja ledaine arba šaltų desertų vieta Lietuvoje.
