Pravartu faktiškai prisiminti kaip nuo „Bolševiko kelias“ tampama politine prostitute ir išdavike. Ar atsitiktinai būtent ji, S. Nėris, buvo paskirta į SSRS Aukščiausiąją Tarybą? Pagaliau, iš kur turėjo tiek lėšų, kad ištisus metus galėjo gyventi Paryžiuje, kuris buvo labai brangus, nuo kada ji – kolaborantė?
Atsakymai gaunami ir iš išslaptinto Kominterno, vienijusio viso pasaulio komunistus, archyvo. Apie S. Nėrį pateikiama [kas ją bando ginti, teisinti, atseit, ji buvo apgauta, pasimetusi, kad nesąmoningai pasirinko išdavikės kelią] ir tokia jos sąmoningo gyvenimo informacija: „... dar 1928 metais savo iniciatyva užmezgė kontaktus su pogrindine Lietuvos komjaunimo kuopele Kauno universitete. Tapusi pogrindininke 1931 metais tapo ir Kominterno ryšininke (slapyvardis Virvyčia).
1934–1936 metais užtikrino ryšių kanalą su pogrindiniu komunistiniu laikraščiu „Žemaitijos tiesa“, aktyviai veikė prieš buržuazinę Lietuvos valdžią.
1936–1937 metais buvo profesionali Kominterno ryšininkė su Lietuvos ir Lenkijos kompartijų vadovybe Paryžiuje... ir t. t.“ Vien tik šie faktai įrodo, kad tai ne atsitiktinis, o sąmoningai pasirinktas kolaboranto-išdaviko kelias, išduodant mūsų Valstybę ir Tautą, tęsėsi visą jos gyvenimą: 1940-07-21 perversmininkai surengė antikonstitucinį Liaudies Seimo posėdį – panaikinama Lietuvos valdžia, įvesta sovietų santvarka; Lietuva skelbiama sovietų respublika įjungiant ją į TSRS sudėtį; išrinkti valstybės išdavikai-įgaliotiniai vykti į Maskvą dėl Lietuvos įjungimo į TSRS sudėtį – S. Nėris, A. Venclova, L. Gira, J. Paleckis, P. Cvirka...
Įvykdžius šį tarptautinį-priešvalstybinį sunkų nusikaltimą, mūsų valstybės naikinimas užbaigtas 1940 rugpjūčio 3 d. Maskvoje Lietuvą inkorporavus į TSRS sudėtį. Išdavikiškame nusikaltime, aneksuojant Lietuvą Maskvoje, dalyvavo ir balsavo už Lietuvos aneksiją: ir P. Cvirka, ir L. Dovydėnas, ir L. Gira, ir S. Nėris. Tremiant Lietuvos žmones, naikinant Tautą ir Valstybę, S. Nėris Kremliuje džiaugsmingai skaitė savo sukurtas pagyras Stalinui.
Išdavikai-kolaborantai: P. Cvirka, L. Dovydėnas, S. Nėris, L. Gira, A. Venclova kaip kad ir K. Kubilinskas, V. Valsiūnienė bei ir kiti prisiplakę okupantų ideologai „sovietkultūrininkai“, buvo aršūs mūsų Tautos, Valstybės duobkasiai, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno naikintojai. Jų veikos prilygsta terorui, nes jų taikinys buvo civiliai žmonės o jų ginklas buvo ideologinis smurtas.
Jie iki gyvos galvos uoliai tarnavo okupantams, liaupsino okupacinę santvarką, agitavo ir priverstinai reikalavo paklusti sovietinei santvarkai, niekino Lietuvos valstybę, savo veiksmais aktyviai prisidėjo prie mūsų Tautos genocido, prie Laisvės kovų slopinimo. Iki gyvos galvos neišsižadėjo savo išdavikiškų veiksmų ir įvykdytų sunkių nusikaltimų prieš Lietuvos valstybę, jos žmones. Jų išdavikiškos ideologijos pagrindu buvo tęsiamas mūsų Tautos genocidas: A. Sniečkus pasirašo įsakymą ištremt visą inteligentiją, ūkininkus, visus Lietuvos patriotus; J. Paleckis 1957 m. pasirašo įsaką draudžiantį polittremtiniams iš tremties vietų grįžti į Lietuvą, pažeidusius ir vėl ištremt; K. Kubilinskui už partizanų išdavystes skiriama 17 000 rublių premija.
Lietuvos Laisvės Kovos deklaracija kaip aukščiausias Tautos politinis organas 1949-11-16, reikšdama lietuvių Tautos valią, griežtai pabrėžia, kad „...asmenys okupacijos metais išdavę Tėvynę, bendradarbiavę su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimui, susitepę išdavystėmis ar krauju yra atsakingi prieš teismą“.
Lietuvos Respublikos Seimas 1999-01-12 priimtu įstatymu patvirtino, kad „1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija yra valstybės teisės aktas“.
Aukščiausioji Taryba 1990-02-07 pasmerkė Lietuvos aneksiją ir jos veikėjus kaip nusikaltimą, paskelbė Liaudies seimo 1940-07-21 nutarimus neteisėtais ir negaliojančiais.
Pagal LR Konstituciją, galiojančius LR teisinius aktus už įvykdytus ypač sunkius nusikaltimus – už sąmoningą mūsų Valstybės išdavimą ir kolaboravimą; už organizavimą ir dalyvavimą sąmoksle valstybės perversmui įvykdyti ir įvykdymą; už veiklą kitai valstybei prieš LR santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, prieš ekonominę ir gynybinę galią; už karo metu perėjimą į priešo pusę ir už pagalbą okupacinėms valdžios struktūroms įtvirtinant okupaciją, slopinant Lietuvos gyventojų pasipriešinimą; už Tėvynės išdavimą vertinti valstybės išdavikais...
Mūsų teisiniai aktai oficialiai apibrėžia išdavikų-kolaborantų statusą. Tai – asmuo, kuris dėl savo ideologinių įsitikinimų sulaužo priesaiką, įduoda priešams, įskundžia, savo noru aktyviai bendradarbiauja su okupantais, išduoda savo Tėvynę, jos nepriklausomybę. Savanoriškai bendradarbiaudamas su okupacine valdžia, prievarta verčia savo piliečius paklusti okupantų valiai.
Negi visi šie mūsų Valstybės aktai yra niekiniai, kad lygi šiol netgi valstybinių institucijų yra ignoruojami ir kodėl šitaip per švietimo ir kultūros sistemą ruošiama naujoji kolaborantų-išdavikų karta?
Negi šiandieninė valdžia nejaučia, kaip skauda širdis, ypač iškentėjusiems sovietinį tremčių pragarą, ir pagaliau kodėl už mūsų pinigus išlaikomi išdavikų-kolaborantų namai, aptarnaujantis prisitaikėlių personalas?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.