Kaip įdomu – nelaimi patriotinis žirgas su raiteliu ir štai čia iškart viešai išnyra „paveldosauginiai reikalavimai”, o gal net objekto „vertingosios savybės” saugant aikštės lygumą.
O kai reikia pastatyti stiklo ir betono gargarą šalia Vilniaus misionierių vienuolyno statinių ansamblio – viskas puiku, „paveldosauginiai reikalavimai” keičiasi ir staiga tampa nesvarbūs. Atrodytų, stovi XVIII amžiaus vienuolyno ansamblis – tikras autentiškas LDK paveldas, kurio vertė naikinama jau šiandien – ir beveik visiems gerai. Bet vat, kai gresia nepastatyti šiuolaikinės skulptūros LDK laikų reminiscencijai – kyla didelis triukšmas. Kas tas Glaubico ansamblis, palyginus su Vyčiu?! Nėra Jonui Kristupui Glaubicui reikšmingos vietos smetoniškam Šapokos vadovėlyje, vadinasi, nėra jam vietos nei dominuojančioje tautinėje istorijos sampratoje nei paveldodaugos institucijų sprendimuose.
Ar tai būtų Žaliojo tilto skulptūros, ar Vilniaus misionierių vienuolyno statinių ansamblis, ar Lukiškių aikštė – visur ta pati problema: lietuviška paveldosaugos sistema nuolat dirba pagal verslo ar valdžios užsakymus bei pataikauja vyraujančiai politikų, žiniasklaidos ir tautinio istorijos naratyvo suformuotai visuomenės nuomonei. Vertinga tampa tai, kas atrodo vertinga daugumai arba tai, dėl ko garsiai ir ilgai triukšmaujama.
Atleiskite, bet daugumos principu besiremianti paveldosauga yra niekinė, nes dauguma niekados neturės šiai sričiai reikalingų specifinių žinių, juolab laiko tas žinias įgyti. Bėda, kad žinias turintieji kartais priverčiamai, o kartais ir sąmoningai šoka paskui daugumos nuomonę. Šioje momentinės politinės naudos, verslo interesų ir tautinio istorinio naratyvo pelkėje vietos paveldosaugai nelieka. Nebent Vyčiui pridengti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.