Gal mylimo žmogaus palaikymą ir galima vadinti kūrybos varikliu?“ – teigia drabužių dizainerė, stilistė Ieva Daugirdaitė. Su Marijumi Mikutavičiumi pusantrų metų sūnų Majų auginanti Ieva žurnalistei Virginijai Majorovienei tvirtina, kad motinystės rūpesčiai neužgožė kūrybinio polėkio, o to rezultatas – nauja 2018 m. pavasario ir vasaros kolekcija.

– Esate pristačiusi ne vieną kolekciją. Vos žengusi pirmuosius žingsnius kaip drabužių dizainerė, laimėjote pagrindinį „Mados infekcijos“ konkurso „Injekcija“ prizą. Ar Jums tai buvo patvirtinimas, kad pasirinkote teisingą kelią?

– Baigusi mokslus (aprangos dizaino specialybę) iškart nusprendžiau sudalyvauti „Mados infekcijos“ konkurse „Injekcija“, tačiau pirmoji mano kolekcija į šį mados renginį, deja, nepateko. Po metų sukūriau antrą kolekciją ir patekau į „Mados infekcijos“ dizainerių gretas. Ketverius metus iš eilės pristatinėjau savo kolekcijas šiame renginyje. Taip pat esu pristačiusi kolekciją Rygos mados savaitėje, o šį rugsėjį, po trejų metų pertraukos, 2018 metų pavasario ir vasaros kolekciją parodžiau Kijevo mados savaitėje.
<...>

– Kas įkvėpė kurti šią kolekciją?

– Kurti šią kolekciją mane įkvėpė XX a. paskutinio dešimtmečio supermodelių Kate Moss, Naomi Campbell apdarai, kuriuos jos vilkėdavo vakarėliuose. Šiuolaikinio pasaulio didmiesčių gatvės mada. Glamūro ir rokenrolo derinys – lengvo šilko suknelės, sijonai ir sunkūs batai. Sunki romantika šiuolaikinei moteriai. Tą patį drabužį galima vilkėti įvairiomis progomis. Dieną eini su juo į darbą, pakeiti batus, ir tas pats drabužis tampa tinkamas eiti į prašmatnų vakarėlį. Man patinka lengvo ir sunkaus, šiurkštaus ir švelnaus deriniai, patinka kurti drabužius, kuriuos galima dėvėti, o ne vien jais grožėtis.
<...>

– Mada šiuo metu visame pasaulyje išgyvena krizę. Daug kalbama ne tik apie tai, kad mados pramonė yra viena labiausiai teršiančių aplinką, bet ir apie naujų idėjų badą... Ką manote apie šiandienę mados industriją?

– Smulkių problemų galima įžvelgti toli nesidairant, o pasaulinių taip greit neišspręsi. Kita vertus, svarbu, kad mados industrija nebėra naivi. Dabar mada žmogus išreiškia savo poziciją, drabužis nebėra vien bevertis daiktas. Itališkojo „Vogue“ vyriausioji redaktorė Franca Sozzani (žurnalui ji vadovavo 28-erius metus – iki pat savo mirties (2016 m.), – red. past.) buvo tas žmogus, kuris, atėjęs redaguoti šio leidinio, pakeitė mados veidą. Ji išdrįso spausdinti provokuojamas, kartais net vulgarokas mados fotosesijas, kad parodytų žmonėms, jog mada nėra tik gražus, melagingas paveikslėlis. Mada gali atspindėti pasaulio problemas, į jas reaguoti. Mada galima žmogų sukrėsti, atkreipti dėmesį į aktualius dalykus, bandyti pakeisti situaciją. Tad tik požiūrio klausimas, kokią madą matome ir norime matyti. O idėjų bado niekada nebus, kol yra kūrėjų.
<...>

– Kodėl linkote prie kostiumo dizaino? Vaikystėje žaidėte su adatomis ir siūlais, dinastijos..?

– Mūsų šeimoje dizainerių nebuvo. Tiesa, mama turėjo siuvimo mašiną, pasiūdavo mano lėlėms drabužėlių ar sau ką nors. Tai buvo pomėgis, – moterys mėgsta su skiautėmis žaisti. O man patiko stebėti žmones, kaip jie rengiasi, kodėl vienaip ar kitaip atrodo. Bandydavau save keisti, džiaugdavausi, kai virsmas pavykdavo. Žinojau, kas man gražu, o kas ne. Tėvai po Kalėdų egle vis padėdavo man kokį nors drabužį. Ir joks neįtikdavo. Kartą pareiškiau: „Kalėdų Senelio nėra, geriau dovanokite man pinigus, ir aš pati nusipirksiu, kas man patinka.“

Duodavo pinigų pietums, aš juos taupydavau, o susitaupiusi nusipirkdavau daiktą, kuris man atrodydavo gražus. Baigdama mokyklą ruošiausi stoti mokytis medicinos, vaikščiojau į parengiamąjį chirurgijos būrelį. Ir nežinau, kas atsitiko... Kartą Akmenų gatvėje susitikau su charizmatiška menininke Giedre Fledžinskiene. Mano bičiulis lankė pas ją tapybos pamokas. Mudu nuėjome, ir šios moters charizma mane pasiglemžė. Pažadino mano svajonę, išsklaidė abejones ir paskatino elgtis taip, kaip jaučiau.
<...>

– Minėtą kolekciją sukūrėte ant rankų nešiodama dar visai mažą sūnų. Ar rūpinimasis vaikučiu netrukdo saviraiškai?

– Pajutau, kad atėjo laikas, noriu kurti, turiu atiduoti tai, ką galiu. Majus – nuostabus vaikas. Kad galėtum kurti, nebūtina atsiriboti nuo visų. Vaikas miega, galvoje skleidžiasi mintys, naujos idėjos. Kai reikia važiuoti ieškoti audinių, pas siuvėjus, į primatavimus, būna kiek sunkiau, tačiau pasiimu sūnų kartu. Dabar Majus puikiausiai žino, kur yra audinių parduotuvės, siuvėjai, su visais susipažįsta. Jis buvo mano padėjėjas. Ir Marijus labai padėjo, prižiūrėjo sūnų, mane labai palaikė.
<...>

– Ar Jus įkvepia namai, šeima, motinystė?

– (Ilgai tyli.) Bandau parinkti tinkamus žodžius. Šeima yra gėris. Man svarbi pirminė artimųjų reakcija į tai, ką darau, jų palaikymas, nuomonė. Ką nors sukūrusi paklausiu Marijaus, ar jam patinka, kokia jo nuomonė. Svarbu jausti vidinę šilumą, ji neleidžia kūrėjui išsibalansuoti. Juk būna ir sunkių akimirkų, kai atrodo: „Ai, velnias, viskas nesiseka, metu lauk“, bet šalia esantis žmogus sako: „Viskas gerai, daryk, pirmyn, viskas žiauriai faina, rytoj atsikelsi, bus puiki diena.“ Gal mylimo žmogaus palaikymą ir galima vadinti kūrybos varikliu? Jausmas, kad tavimi tiki, suteikia jėgų ir valios nenuleisti rankų.
<...>

– Ar šalia esanti ryški asmenybė skatina stiebtis? Ar Jums svarbu žinoti savo vertę ir stiprybę, kad nesijausite lygiavertė su vyru, jei nesieksite saviraiškos ir nesugebėsite gyventi savarankiško, visaverčio gyvenimo?

– Manau, kad tam tikru požiūriu mes gana panašūs, bet ir labai skirtingi. Susipažinome dėl tam tikrų priežasčių, o, būdami vienas šalia kito, mes vienas kitą motyvuojame. Ne dėl to kuriu, kad svarstykles atsverčiau. Tai yra mano aistra, noriu kurti drabužius, kurti moteriai, nes moterys yra jėga. Darau ne dėl reikiamybės, o todėl, kad noriu.
<...>

– Ar Marijus Jums pasipiršo per koncertinį turą, girdint jo kūrybos gerbėjams?

– Jūsų informacija klaidinga.
<...>

– Grožis yra stipri korta, bet to nepakanka, kad pritrauktum ir išlaikytum savo vertę žinantį charizmatišką vyrą. Kokie yra Jūsų burtai?

– Nežinau, man regis, kiekvienas žmogus turi burtą. Svarbu būti savimi, spinduliuoti džiaugsmą, mylėti, gerbti, kai ką duoti ir mokėti priimti. Juk dėl to ir atėjai į šį pasaulį. Netikiu, kad gyvenimas baigiasi kažkuriuo momentu – mokyklos baigimu, vedybomis, vaikais... Kiekviena diena yra kai ko nauja pradžia. Svarbu nepamiršti, kad gyveni.
<...>

– Yra dalykų, kurių negalėtumėte atleisti mylimam vyrui?

– Seniau buvau kategoriškesnė svarstydama, kas būtų, jeigu būtų. Turėjau rėmus. Dabar, atsiradus šeimai, vaikui, požiūris prasiplėtė. Turiu viską, ko galėčiau trokšti, ribų neliko, stengiuosi suprasti kitą žmogų, įsiklausyti į jį. Jeigu imu matyti minusus aplinkoje, kabinėtis, pagalvojusi atsigręžiu į save. Regis, nebeturiu nuostatų, nebežinau, ką atleisčiau ar ko neatleisčiau atsitikus tam tikroms situacijoms. Nesu linkusi smerkti kitų žmonių.

– Kokia mama esate? Kaip auklėjate savo mažylį?

– Stengiuosi įsiklausyti į jį, bandau suprasti, ko nori. Mūsų tarpusavio ryšys puikus. Mudu susikalbame. Na, taip, laikomės tam tikro režimo – tam tikru metu keliamės, einame į lauką, pavalgome pietus, tada gulamės pietų miegelio, paskui vakarienė.... Supranti, kad režimas vaikui yra gerai, jis ir pats to nori, yra įpratęs prie dienotvarkės. Mes jį auklėjame kaip suaugusį. Nėra nuolaidų dėl to, kad esi mažas. Ir neribojame jo dėl to, kad yra mažas, kad negali žiūrėti ar daryti tam tikrų dalykų. Majus turi pakankamai laisvės elgtis taip, kaip nori. Jis – sumanus vaikas: nedaro dalykų, kurių negalima, pats nesiekia to, kas pavojinga. Nevartojame žodžių „ne, negalima“. Stengiamės paaiškinti, nukreipti dėmesį kita linkme, sudominti: „Gal pažiūrėtum šį įdomesnį dalyką?“

Negaliu apibūdinti, kokia esu mama, tiesiog gyvenu ir stengiuosi atiduoti sūnui visą teigiamą energiją, parodyti gražiausius dalykus, pasidalyti žiniomis.

Stebėti, kaip su sūnumi bendrauja tėtis, – dar viena patirtis, būdas pamatyti mylimą vyrą kitu aspektu. M. Mikutavičius sukūrė nepaprastai jautrią dainą „Pilvas“. Tai – mamos ir tėčio pokalbis su vaiku.

Marijus yra idealus tėtis. Jis neturi jokių baimių būti su vaiku, daro viską iš širdies ir tobulai. Ramiai galiu palikti juos abu. Man ramu palikti juos abu. Kai einu iš namų, neturiu visko sustyguoti – tą valandą padaryk tą ar aną. Marijus – jausmo žmogus, viską daro taip, kaip reikia vaikui. Jis tikrai yra geras tėtis.
<...>

– Įsimintiniausios Jūsų Kalėdos...

– Tai paskutinės kelios Kalėdos, kai buvome su Marijumi. Iš pradžių šventėme vienudu. Po metų jau laukiausi, dar kitais metais jau buvo Majus. Šios Kalėdos – pačios įsimintiniausios.

Visas interviu – gruodžio mėnesio žurnale „Moteris“

Ieva Daugirdaitė

Gruodžio mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidas – dizainerė Ieva Daugirdaitė. Viršelis – iš žurnalo „Moteris“ archyvo (fotografė – Agnė Gintalaitė, stilius – Justės Kubilinskaitės, šukuosena ir makiažas – Nestos Ernestos).