Kas tas lokacijų vadybininkas?
„Bet koks filmas, kuris nėra studijinis, jis turi turėti kažkokią filmavimo vietą. Filmavimo komanda yra tarsi mini pasaulėlis, kuris tam tikroje vietoje įsikuria labai trumpam laikui. Tad lokacijų vadybininko darbas ir yra viską sukoordinuoti. Trumpai tariant, mes esame atsakingi už tai, kad scenarijui reikalinga vieta būtų surasta realiame pasaulyje ir tenkintų režisierių“, – kalbėdamas apie savo verslą bando neišsiplėsti vaikinas.
Pabaigę žiūrėti filmą kino teatre, dažniausiai nieko nelaukdami atsistojame ir keliaujame namo aptarinėti įspūdžių. Tik keli kino salės žiūrovai pasilieka paklausyti muzikos filmo pabaigoje ir akies krašteliu stebėti slenkančius titrus.
Pirmiausiai titruose rašomi aktorių, režisierių, prodiuserių, operatorių, muzikos kūrėjų ir kitų departamentų narių vardai ir pavardės. Tik vėliau, išlaukus geras penkias minutes galima pamatyti ir lokacijų departamento pavadinimą.
„Titruose mūsų nerašo labai aukštai, nes pirmiausiai išskiriamos kūrybinės pozicijos, pavyzdžiui, aktorių atrankos režisierius. Lokacijų departamentas eina net po visų aikštelės darbuotojų. Nors pagal titrus mes nesame labai aukštai, bet pagal įtaką filmo kūrimo procese, esame vieni iš pagrindinių departamentų“, – pripažįsta Jonas.
Darbas 24 val. per parą
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) studijas pabaigęs lokacijų vadybininkas trečiame kurse išvyko į Ameriką atlikti praktikos.
Vaikinui darbas pagal amerikietiškus standartus labai patiko, nes, kaip pats sako, amerikietiška kino mokykla yra geriausiai sustyguota mokykla pasaulyje, kur visi departamentai žino savo pozicijas ir pareigas.
Grįžęs į Lietuvą ir iš lietuvių kino kūrėjų gavęs nemažai pasiūlymų dirbti lokacijų vadybininko pozicijoje ilgainiui Jonas nebesusitvarkė su užgriuvusiomis užduotimis, tada subūrė nedidelę vadybininkų komandą ir suteikė jai „Baltijos Lokacijų“ vardą.
Paklaustas, kiek laiko praleidžia dirbdamas, Jonas sako, kad su tuo gyvena 24 val. per parą – dirba ir dienomis, ir naktimis. Be to, kaip pats teigia, kinas yra istorijos apie gyvenimą, todėl ir jam pačiam neišvengiamai tenka dirbti/gyventi jame visą laiką.
„Sakyk, ar galvojimas apie darbą yra darbas? Nes dažnai atsitinka taip, kad aš dieną pasidarau savo darbus, tada vakare atsisėdu sau ramiai, persiskaitau scenarijų ir viską apgalvoju“, – apie savo vakarus pasakoja pašnekovas.
Lietuva labiausiai tinkama istoriniams filmams
Jonas kartu su komanda filmavimo vietų ieško Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, taip pat bendradarbiauja ir su ukrainiečių komandomis.
Anot jo, ieškant lokacijų didžiausia problema yra labai paprasta – tinkamų vietų yra labai mažai. Kaip pasakoja pašnekovas, tam įtakos turi nedėkingos Lietuvos istorijos aplinkybės – daug kas yra sugriauta, apleista ir sugadinta.
Nepaisant to, Vakarų Europos kino kūrėjai Lietuvoje yra gan dažni svečiai: „Daugiausiai Lietuvoje filmų filmuoja vokiečiai, britai ir amerikiečiai, nes čia filmą nufilmuoti yra pigiau nei Vakarų Europoje, čia jie gauna kino gamybos mokesčio lengvatą ir čia jie atranda unikalių lokacijų.
Lietuvoje užsieniečiai dažniausiai filmuoja istorinius filmus apie sovietmetį, rytų Europą, Antrą pasaulinį, pageidauja lietuviško kraštovaizdžio, dvarelių ir sodybų, pavyzdžiui, Rumšiškių“, – apie užsienio kino komandų poreikius pasakoja Jonas. Vis dėlto populiariausia lokacija išlieka Vilniaus miestas ir jo gatvės.
Klausia, ar turime Lietuvoje internetą
„Lietuvoje kainos po truputį artėja prie europietiškų, tačiau dar nėra tokios didelės. Nors Ukrainoje filmuoti kino kompanijoms būtų pigiau, tačiau mes turime kitų privalumų – Lietuvos kino industrija yra labai profesionali – kalba angliškai, išmano terminus ir dirba už mažesnius pinigus, už kuriuos gali pasiekti tokių pat gerų rezultatų kaip ir kitų šalių darbuotojai“, – apie Lietuvos kino industriją pasakoja Jonas.
Beje, tie užsieniečiai, kurie Lietuvoje niekada dar nėra buvę, atvyksta į šalį nusiteikę skeptiškai.
„Dažnai jie klausia, ar mes čia turime internetą. Tie, kurie atvyksta į Lietuvą pirmą kartą, turi abejonių tiek dėl pačios šalies, tiek dėl kino industrijos, bet turbūt 95 proc. po bendro darbo stebisi, kaip pas mus visas gerai vyksta.
Tas profesinis turizmas kino industrijoje yra labai efektyvus, nes beveik visi, kurie atvažiuoja, būna maloniai nustebę. Vilnius yra labai patogus miestas kinui, dėl to, kad yra mažas, tačiau su europietiškais standartais. Režisierius gali išeiti iš savo viešbučio į centrą ir viską nufilmuoti“, – sostinę giria Jonas.
Į Lietuvą atvyksta HBO
Visai neseniai pasigirdo gandų, jog į Lietuvą atvyksta amerikiečių kino grandas „HBO“, kuris planuoja Lietuvoje filmuoti filmą apie Černobilio katastrofą. Prie šio projekto prisidės ir Jonas su visa vadybininkų komanda.
„Tai bus vienas didžiausių projektų mūsų įmonei – jis jau oficialiai patvirtintas. Pavasarį ir vasarą jis bus filmuojamas Lietuvoje. Tai bus didelis darbas, nes reikės atkurti labai daug detalių“, – iššūkiu džiaugiasi Jonas.
Vaikinas teigia, kad kadaise turėta bendra istorija su Ukraina, kur viskas buvo statyta daugiau mažiau tokiu pat principu kaip ir Lietuvoje, sudarė galimybes filmą apie Černobylį nufilmuoti būtent Lietuvoje.
„Yra sovietinių miestų eksterjerai ir interjerai. Reikia daugybės lokacijų, kuriose turės atsispindėti buvusi Sovietų Sąjunga, – kelias detales papasakoja Jonas ir šiek tiek stebisi filmo kūrėjų pasirinkimu, nes Lietuva ir kitos Baltijos šalys iš visų postsovietinių valstybių yra labiausiai nubėgusios į priekį. – Praėjo jau beveik 30 metų ir surasti kažką, kas jiems tiktų, yra labai sunku“.
Tiesa, „HBO“ kompanija pasirinko Lietuvą, o ne pačią Ukrainą dėl to, kad pastarojoje vyksta karas. Kaip pasakoja Jonas, filme apie Černobylio katastrofą filmuosis A klasės aktoriai, kurių agentai jiems dirbti netoli karo zonos tikrai neleis. Žinoma, Ukrainoje ir kino industrija mažesnė, o Lietuva kūrėjams yra ideali šalis, dėl to, kad yra pažangi, bet yra išlikę ir senoviškų dalykų.
„Pagalvojau, kad sovietmečiu statyti rajonai, tokie kaip Viršuliškės, Justiniškės, Fabijoniškės ir kiti, po truputį puošiasi nauju rūbu ir jeigu bus įvykdyti daugiabučių renovacijų planai, tai po kurio laiko Vilniuje sovietmečio kvapo liks vis mažiau ir mažiau“, – mano pašnekovas.
Jonas sako, kad Lietuva ir Vilnius iš tiesų tvarkosi ir jų duomenų bazėje, talpinančioje tūkstančius lokacijų, lieka vis mažiau apleistų ir nerenovuotų pastatų.
„Kiekvieną mėnesį mes su kolegomis galime išbraukti kelias lokacijas. Pavyzdžiui, buvo kokia nors sena, romantiška bažnyčia, kur kiekvienas režisierius norėdavo filmuoti, tačiau kai ją sutvarkė, perdažė ir įstatė plastikinius langus, ta bažnyčia tapo nebetinkama“, – sako Jonas ir juokdamasis priduria, jog plastikiniai langai filmo juostose yra didžiausias blogis.
Lietuviškas kinas
Eidami į Kino teatrus labai retai matome lietuviško kino filmų iškabų ir dažnai girdime kalbant, jog Lietuvos kinui dar labai toli iki vakarietiškų standartų. Su tuo sutinka ir lokacijų vadybininkas, tačiau jis tiki, kad lietuviško kino industrija pradeda atgimti tik dabar.
„Sovietmečiu buvo nacionalinė kino studija, kuri gaudavo stabilų kiekį pinigų ir visą laiką stabiliai dirbdavo. Tai nebuvo terpė, kurioje galėtų skleistis talentai. Tik vėliau, nuo įstojimo į Europos Sąjungą, lietuviai pradėjo įsivažiuoti, nes atsirado tarptautinių mokymų“, - prisimena Jonas ir pripažįsta, jog iš visų sukurtų lietuviškų filmų labiausiai mėgsta Igno Jonyno kurtą filmą „Lošėjas“.
Anot pašnekovo, lietuviai sparčiausiai mokosi iš užsienio prodiuserių. Pavyzdžiui, tenka dirbti su režisieriais, bendradarbiavusiais su tokio lygio kino industrijos liūtais, kaip Quentinas Tarantino ir t.t.
Kaip pasakoja Jonas, kinas šiandien Lietuvoje yra suvokiamas bendrai, tai reiškia, jog niekas neskirsto, kokia įmonė kokį filmą filmuoja. Todėl jeigu nors vienas departamentas, kolektyvas, prodiuseris ar režisierius prisidirba, tuomet pasekmes jaučia visa kino industrija.
„Kinas dažnai suvokiamas vien kaip meno sritis ir visa kino industrija yra laikoma vien kaip menininkų terpė, kas, aišku, nėra blogai ir mus tai paglosto, bet mes patys norėtume, kad mus suvoktų kaip mini mašiną su labai gerai suteptu varikliu“, – šypsosi Jonas.
