1954 metais Niujorke Čechovo vardu pavadinta leidykla išleido talentingo rašytojo Michailo Solovjovo „Sovietų karo korespondento užrašus“. Šaltojo karo tarp Rytų ir Vakarų sąlygomis šis memuarinis leidinys labai sudomino visuomenę.
Žinoma, nepraslydo šie atsiminimai ir pro akylų „sovietų šalies prestižo sergėtojų“ akis pačioje SSRS. Stengtasi karštligiškai aiškintis, kas gi iš tikrųjų tas buvęs Raudonosios armijos karo korespondentas M. Solovjovas?
Pats knygos autorius apie save rašo, kad yra kilęs „iš revoliucijai nusipelniusios šeimos“, studijavo istoriją, o nuo 1932 m. tapo „Izvestijos“ karo korespondentu. M. Solovjovui teko susipažinti su aukščiausiais sovietinio generaliteto atstovais, matyti ne paradinę, o vidinę jų gyvenimo pusę. Profesinėje kelionėje po Sovietų Sąjungos platybes bei dalyvaudamas dviejuose karuose komunistinę santvarką idealizuojantis jaunuolis pasidarė negailestingas Stalino režimo ir jo liaupsintojų kritikas.
Prie šių išvadų jaunasis autorius priėjo palengva. Karjeros pradžioje jam teko mokyti sovietų generolus istorijos, matyti menką jų išprusimą ir kultūros lygį, rašyti bei publikuoti rišlaus sakinio neįstengiančių suregzti Raudonosios armijos „oratorių“ kalbas, bendrauti su jais neformalioje aplinkoje. Pasiųstas į Ukrainą M. Solovjovas baisėjosi dėl kolektyvizacijos ir prievartinio maisto produktų nusavinimo kilusiu badmečiu, Kubanėje regėjo kadaise klestinčias, bet žmogėdriško režimo išplėštas ir sunaikintas kazokų stovyklas.
M. Solovjovas aprašo sovietų kariuomenėje vis labiau išsikerojantį „dvivaldystės“ principą, nuolatinę politinių ir karinių vadovų priešpriešą, iniciatyvumo stoką, nuolatines intrigas rezgančių, kariuomenės viduje veikiančių politinių „pilkųjų kardinolų“ baimę, įskundimus ir suėmimus. Autorius piktinasi, kad totalitarinėje, krauju ir baime vienijamoje valstybėje dažnai nukenčia nekaltieji, o triumfuoja niekšai. Beje, 1937 m. „už bendradarbiavimą“ su Stalino nemalonėn patekusiu laikraščio redakcijos vadovu N. Bucharinu nukenčia ir pats autorius. Kurį laiką jam buvo uždrausta gyventi Maskvoje.
Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo metais M. Solovjovas dalyvavo Maskvos gynyboje, vėliau pateko į Gudijos miškus, kovojo vokiečių kariuomenės užnugaryje veikiančiame sovietų diversantų būryje ir buvo paimtas į nelaisvę. Taip jam atsirado galimybių patekti į Vakarus, kur po karo gyveno ir dirbo. Jau po Stalino mirties išleistuose „Karo korespondento užrašuose“ pastebima autoriaus užuojauta kenčiantiems jo gimtosios šalies žmonėms, jaučiamas teisingumo siekis, nepritarimas pasibaisėtinoms represijoms.
Tad kas gi iš tiesų buvo tas M. Solovjovas? Spėjama, kad tikroji autoriaus pavardė – Michailas Golubovskis. Jis tikrai dirbo laikraštyje „Izvestija“, vėliau, pasirašinėdamas įvairiais pseudonimais, bendradarbiavo vokiečių okupuotų SSRS teritorijų spaudoje. Išlikusiuose pokario interviu M. Solovjovas dėl suprantamų priežasčių vengė atskleisti tikrąją savo tapatybę.
Pasak amerikiečių laivyno viceadmirolo L. C. Stevenso, M. Solovjovas pateikia mozaikos gabalėlius, kuriuos būsimieji istorikai kada nors įstengs sudėlioti rašydami dar neparašytą SSRS istoriją.
DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.
***
Kai aš tapau karo korespondentu, netrukus buvau iškviestas į Raudonosios armijos politinę valdybą, prie kurios ir buvau akredituotas. Pagyvenęs žmogus neįprastai didele kakta, dėl ko teko prisiminti teiginį, esą, žmonija išsigimsta, priėmė mane ankštame kabinete. Tai buvo vieno iš daugelio „kariuomenės širdies“, kaip vadinta politinė valdyba, skyrių viršininkas. Priešais jį ant stalo buvo padėtas aplankas su mano asmens byla. Nuobodžiu, bespalviu balsu didžiakaktis kreipėsi į mane:
– Mes nustatėme, kad jūs istorikas.
Terminas „nustatėme“ turėjo reikšti, kad buvo atliekamas kažkoks ilgas tyrimas, per kurį tyrėjas įsitikino, jog nusikaltėlis yra kaltas. Šiuo atveju, tuo buvau įsitikinęs, jokio tyrimo nebūta, tiesiog paimtas aplankas su mano asmens byla, iš kurios matyti, kad esu baigęs universiteto Istorijos fakultetą. Tuo faktu ir buvo grindžiamas įgeidis pavadinti mane „istoriku“.
– Ką jūs, draugas komisare, koks gi esu istorikas? Aš mokiausi Istorijos fakultete, bet polinkio moksliniam darbui neturiu, – atsakiau.
– Kalbu ne apie mokslinę veiklą, mūsų ji nedomina, – šnekėjo didžiakaktis tuo pačiu nuobodžiu balsu, bet mane tiriamai čiupinėjo akimis. – Mums skubiai reikia istorijos dėstytojo.
Čia jau pūstelėjo aiškus pavojaus skersvėjis. Iš visų pasaulio pedagoginių profesijų istoriją rinkčiausi pačiu paskutiniu atveju. Ir į spaudą pralindau, nes siekiau išvengti siuntimo į kokią nors mokyklą mokyti vaikus istorijos. Aišku, buvo svarbu ir tai, kad mane viliojo literatūrinė veikla, bet tiesioginė priežastis, paskatinusi dirbti spaudoje, vis dėlto buvo gresiančios pedagogo profesijos baimė.
Didžiakaktis šnekėjo toliau:
– Jums bus lengva suderinti darbą laikraštyje su istorijos dėstymu. Vos dvi valandos per savaitę.
– Bet, suteikite malonę, draugas komisare, – ėmiau maldauti, – koks gi aš pedagogas? Juk, neturėdamas patirties ir nemėgdamas šio dalyko, tiek pridarysiu žalos, kad paskui nebus galima nieko pataisyti.
Komisaras palūkėjo, kol išsakysiu prieštaravimą, bet į mano žodžius neįsiklausė. Jis buvo jau viską nusprendęs.
Kai tik nutilau stengdamasis atsikvėpti, jis vėl prabilo įkyriu balsu, tarsi tęsdamas pradėtą frazę:
– Tik dvi valandos per savaitę. Matote, ten, kur ketiname jus nusiųsti, neliko istorijos mokytojo. Naują pasikviesti sunku, įforminti ir patikrinti reikės ne mažiau kaip dviejų mėnesių, o iki kurso pabaigos tėra penketas mėnesių. Jūs juk patikrintas ir galite imti dėstyti iškart. Jums reikia vykti pas VVTK viršininką, į Frunzės akademiją...
Ir jis ėmė duoti nurodymus, tarsi jau būčiau sutikęs, kad esu siunčiamas pas kažkokio keisto VVTK viršininką, ar lyg mano nuomonė nieko nereikštų. Beje, mano nuomonė iš tiesų nieko nereiškė. Tą pačią dieną atėjau į senąjį Frunzės akademijos pastatą Kropotkino gatvėje.
Siaurame nejaukiame kambaryje mane pasitiko išsičiustijęs generolas majoras Žemaitis, pas kurį didžiakaktis ir siuntė. Tuo metu jis vadintas kombrigu, bet mes, kad būtų paprasčiau, ir toliau vartosime įprastinius terminus, tuo labiau jog po kurio laiko jie pakeisti ir Raudonojoje armijoje. Žemaičiui, kilusiam iš Pabaltijo, ir ateityje teko atlikti juodą darbą prijungiant Baltijos šalis prie SSRS. Jį Kremlius „rekomendavo“ demokratinės Lietuvos vyriausybei ir ten buvo paskirtas kariuomenės vyriausiuoju vadu, o tada Lietuvos gyventojai ėmė entuziastingai reikalauti „prisijungti“ prie SSRS. Iki Antrojo pasaulinio karo Žemaitis su Lietuva, Latvija ir Estija pasielgė taip, kaip vėliau maršalas Rokosovskis turėjo pasielgti su Lenkija. Kaip žinoma, sovietų vyriausybė „rekomendavo“ Rokosovskį Lenkijos vyriausybei ir dabar jis yra Lenkijos kariuomenės vyriausiasis vadas. Bet tuo metu, apie kurį pasakojame, Žemaitis dar niekaip nebuvo išgarsėjęs ir jo pavardė man nieko negalėjo reikšti.
Aš pakartojau viską, ką anksčiau sakiau didžiakakčiui liaudies komisariate, bet Žemaitis į mano žodžius dėmesio kreipė tiek pat mažai kaip ir anas. Pasodinęs prie stalo, smulkiai papasakojo apie mano pareigas. Jo nuomone, svarbiausia – ne pedagoginis talentas, o mokėti valdyti auditoriją.
– Jums, jaunuoli, teks bendrauti su vyresniaisiais kariuomenės viršininkais, – mokė jis mane. VVTK (rus. KUVS) – Raudonosios armijos vyriausiųjų vadų tobulinimo kursai... Taip, taip, tobulinimo... Ir sąžiningai jums pasakysiu, tobulinti reikia, labai reikia. Beje, jūs pats tai pamatysite.
Generolų inkubatoriaus viršininkas tiriamai žvelgė į mane. Užsirūkė ir paniuręs, tapęs sausai oficialus, baigė kalbėtis su manimi.
– Iki jūsų pasikeitė trys istorijos mokytojai. Klausytojai juos išvijo... Nesutapo charakteriai. Aš nesu tikras, kad jūs atsilaikysite, labai netikras. Bet mėginkite.
Aš ir mėginti nenorėčiau, bet kaip buvo galima pasipriešinti visagalei Raudonosios armijos politinei valdybai?
Žemaitis atvedė mane į auditoriją, pristatė klausytojams ir išėjo, o pats likau ordinų, puošiančių priešais sėdinčių žmonių mundurus, žvaigždyne. Tai buvo kombrigai, komdivai, komkorai. Trys dešimtys mundurų ir trys dešimtys pajuokos pritvinkusių veidų – ūsuotų ir beūsių.
Generolai buvo susėdę prie dviejų didelių stalų ir tarsi lenktyniavo, kuris atsidrėbs atsainiausia poza. Mažas juodaūsis kombrigas (generolas majoras) visiškai apskritu veidu sėdėjo priešais mane arčiau už kitus. Jo galva buvo pražilusi, tad reikėjo manyti, kad ūsų juodumą pavyko išgauti pas kirpėją. Permetęs per krėslo porankį trumpas mėlynomis kelnėmis aptemptas kojas, sukištas į blizgančius batus, ir tyliai skimbčiodamas pentinais, jis įbedė į mane pajuoka žibančias akis. Greta tūnojo storulis nuolaidžiais pečiais. Šio veidas atrodė tarsi amžiams vėjo nugairintas ir panašus į buroką, o akys, kai nukreipė į mane, – mažytės ir užgriuvusios taukais. Jis lenktiniu peiliuku kruopščiai raižė stalo paviršiuje savo inicialus. Prie stalo atokiausio kampo prakaulus generolas, atvirtęs ant krėslo atlošo, švilpavo karinį maršą ir kartu mieguistomis akimis apžiūrinėjo mane.
Dauguma priešais esančių veidų man buvo pažįstami iš spaudoje šmėsčiojančių fotografijų. Čia susirinko generaliteto žiedynas, atstovai tos jo grupės, kuri vadinta raitarmijine ir naudojosi Stalino didžiausiu palankumu. Nesunku buvo sutrikti atsidūrus tarp rombais ir ordinais nusagstytų generolų, bet dar Žemaičio kambaryje tvirtai nusprendžiau nepraskysti. Šie žmonės išvijo tris mano pirmtakus, istorijos mokytojus. Paskutinį prieš mane išnešė ir išmetė pro užpakalines duris į kiemą. Galbūt išvys ir mane. Ar teks išeiti pačiam, ar jie išneš kaip mano pirmtaką? Supratau, jog skandalas su nebaudžiamumo išlepintais generolais neišvengiamas, bet dėl to pasijutau tik tvirčiau. Mėginau pradėti pamoką. Bet vos ištariau pirmąją frazę, generolas Jeriomenka, kurį matydavau nuotraukose, nustojo pjaustyti stalą, pakėlė burokinį veidą ir, tarsi pirmąkart mane išvydęs, netikėtai plonu balsu, nederančiu prie jo nutukusio kūno, prabilo:
– Draugai, ar nežinote, koks čia kūdikis stovi ir ko jis nori?
Į Jeriomenkos pasityčiojamą klausimą nedelsdamas atsiliepė apskritaveidis, juodaūsis ir žilagalvis Knyga. Likimas sakytum nusprendė iš jo pasijuokti apdovanodamas šia pavarde. Vargu ar turėdamas tokią literatūrinę pavardę, generolas Knyga dažnai laikė rankose knygą. Jo smulkių bruožų veide su gudruoliška išraiška, o ypač akyse, buvo galima perskaityti, kad priešais tave – apsukrus, iš prigimties protingas valstietis. Atsakydamas į Jeriomenkos repliką, triukšmingai atsiduso ir prašneko įterpdamas į kalbą ukrainietiškų žodžių:
– Betgi tai, draugai vadai, ne kūdikis, o patsai draugas prochvesorius iš mokslo, kuris apie tai, kas būvo ir ko nebūvo, iš istorijos, vadinasi. Draugas prochvesorius mus, senus kvailius, protą protelį pajudinti mokys.
Jeriomenka atidėjo į šalį lenktinį peiliuką ir būdingu aukštu balsu prakalbo:
– Na, ką gi, mokyk!
Jo balse buvo tiek apsimestinio nuolankumo, kad auditorijoje pasigirdo juokas.
Žemaitis primygtinai man patarė nekreipti dėmesio į generolų pokštus. Laukdamas, kol nutils juokas, aš nebyliai mąsčiau: „Generolas, vilkintis kareivio drabužiais, vis tiek yra generolas. Na, o kareivis, aprengtas generolo munduru, ar nustoja būti kareiviu ir ar tampa generolu?“
Kai auditorija kiek aprimo, vėl mėginau pradėti pamoką, bet, nespėjus ištarti pirmosios frazės, Knyga mane nutraukė:
– Palūkėk! – įsakmiu tonu ištarė jis. – Tu mums pirmiau pasakyk, ko mokysi?
Vis dar stengdamasis būti ramus, bet jausdamas artėjantį pykčio priepuolį, atsakiau:
– Aš nežinau, ar galiu jus ko nors išmokyti, bet pirmąją pamoką skirsime baudžiavos Rusijoje panaikinimui.
– O kada tai nutiko? – pasigirdo Apanasenkos, kurį buvo lengva pažinti iš kampuoto kvadratinio veido ir gausybės ordinų ant krūtinės, bosas.
Neįtardamas, kad rezgamos pinklės, atsakiau:
– 1861 metais.
– Kaipgi gali mus mokyti apie baudžiavą, kai tavęs tada nė pasaulyje dar nebuvo?
Vėl pasigirdo juokas. Nusprendęs, kad verčiau nutrauksiu savo nevykusį paskyrimo generolų pedagogu vaidmenį jau per pirmąją pamoką, iš visų jėgų stengdamasis būti ramus, pasakiau:
– Man jokio malonumo neteikia būti jūsų pašaipų objektu. Džiaugčiausi galėdamas jūsų nemokyti, kiekvienas iš jūsų nepalyginti protingesnis už mane. Atėjau pas jus ne savo valia. Ir neįsižeiskite, jei pasakysiu, kad vienas žmogus (norėjau pasakyti „generolas“, bet susilaikiau) gali pateikti tiek klausimų, kad dešimt protingų pedagogų į juos neatsakys...
Apanasenka, atidžiai išklausęs, pagavo mano mintį.
– Tu šnekėk tiksliau! – riktelėjo iš savo vietos. – Juk norėjai pasakyti, kad vienas kvailys gali pateikti tiek klausimų, kad dešimt protingų į juos neatsakys.
– Žinoma, panaikinant baudžiavą, aš nedalyvavau, – kalbėjau, – bet ar tai reiškia, kad negaliu žinoti tai, kas tada įvyko ir kodėl įvyko? Istorija yra mokslas apie praeitį, jis saugo žinias apie praeitį ir daro jas prieinamas visiems, taip pat ir man bei jums. Nejaugi Tamerlano epochos negalima tirti vien todėl, kad tai buvo seniai iki mūsų? Juk šitaip mes galime nužeminti save iki praeities neturinčių vienadienių musių.
Aš nutilau, svarstydamas, ar nevertėtų iš auditorijos eiti lauk, kol nevėlu. Bet vėl pasigirdo Apanasenkos balsas:
– Tu neįsižeisk. Tai mes tik pajuokavom, o nuskriausti nenorime. Pradėk pamoką!
Netrukus tarp puikuolių generolų jaučiausi atsidūręs visai savo vietoje. Manyje tada gyveno, išliko ir iki šiol pagarba šiems didžio žygdarbio žmonėms. Ne jų kaltė, kad jie neįgijo deramo išsimokslinimo. Šie beturčių vaikai ir patys būtų nugyvenę beturčių gyvenimą, jei nebūtų į paviršių jų iškėlusi revoliucija.
Daugelis iš tų generolų, kurie tada figūravo mano aprašomame inkubatoriuje, įrašyti į Sovietų Sąjungos karo istoriją, kai kurie suvaidino svarbų vaidmenį Antrajame pasauliniame kare, kitiems teko liūdnas likimas – žuvo mūšiuose Suomijoje, Mongolijoje, o dar daugiau – GPU–NKVD belangėse. Todėl, pasakodamas apie šiuos žmones, norėjau perkošti žodžius per tankų koštuvą, kad liktų vien tinkamiausi, teisingiausi, tiksliai apibrėžiantys šių keistų, niekada iki tol neregėtų karvedžių paveikslų kontūrus.
VVTK turėjo platų ir tiesiog fantastinį mokymo planą. Keistame jo derinyje karo meno istorija susipynė su rusų kalbos gramatika, strategija ir taktika, su aritmetikos pagrindais, marksizmo– leninizmo mokymas apie valstybę – su geografija, mokslas apie kariuomenės sąveiką – su fizikos pagrindais. Man dirbant, kaip tik buvo įvesta vokiečių kalba, bet toliau, negu: „Das ist die Schule, das ist der Tisch“ reikalai nepajudėjo ir vokiečių kalbos pamokos netrukus nutrauktos. Istorija taip pat nebuvo populiari ir jai skirta dvi valandos per savaitę. Užtat rusų kalba dėstyta atkakliai, nors ir be pakankamos pažangos.
Mano pedagoginiai laimėjimai generolų auditorijoje buvo itin kuklūs. Tiesa, generolai kažkaip įsiminė, jog karas su Livonijos ordinu, valdant Aleksandrui Neviškiui, vyko anksčiau, o Dmitrijaus Doniečio Kulikovo mūšis – vėliau ir kad bent jau totorių antplūdis į Rusiją buvo anksčiau, nei įvyko Prancūzijos didžioji revoliucija, ir vėliau, negu Darijus kariavo su skitų karalyste. Nenorėčiau, kad skaitytojas šypsodamasis įsivaizduotų kažkokius kariškais mundurais vilkinčius barbarus. Ar galima pavadinti barbaru vaiką, nežinantį, kad žemė, kurioje jis kapsto duobutes, sukasi kartu su juo? Skirtumas tarp vaiko ir mūsų generolo yra grynai santykinis, tik jie nevienodo amžiaus.
Kad daugiau nereikėtų kalbėti apie mano tuometę pedagoginę patirtį, pasakysiu, jog pasisekė rasti būdą klausytojus sudominti. Po kurio laiko mūsų pamokos pasidarė nenuobodžios. Pamatę mane įeinantį į auditoriją, generolai pagyvėdavo. Atskleidęs mokymo planą, garsiai skaitydavau pamokos temą, bet tuojau iš vietų pasigirsdavo šūksnių:
– Tu mums Anglijos pramonės perversmu smegenų neteršk. Duok ko nors karčiai sūraus.
Aš pradėdavau pamoką pagal temą ir mačiau: generolai abejingi mano žodžiams ir praleidžia juos pro ausis. Tada griebdavausi nebūtinai padoraus pobūdžio istorinių anekdotų. Auditorija iškart pagyvėdavo. Paprastai taukšdavau senus, nuvalkiotus anekdotus (iš kur galėjau imti naujų?), bet neprisimenu nė vieno atvejo, kad bent vienas iš mano papasakotų „barzdotų“ anekdotų generolams būtų žinomas. Generolai mokėjo labai nuoširdžiai juoktis. Bet vis dėlto tarp anekdotų pateikdavau ir rimtų istorijos žinių. Ne mano kaltė, kad anekdotus jie įsimindavo, o istorijos žinių – ne.
Žemaitis, sutikęs mane, garsiai džiaugėsi:
– Tai tiesiog nuostabu, – kalbėjo jis. – Klausytojai sužavėti jūsų pamokomis. Iki jūsų mes kvietėme geriausius pedagogus istorikus, ir visada išeidavo skandalai, o jūs štai jokios patirties neturite, o sekasi puikiai.
Sužinojęs mano sėkmės paslaptį, Žemaitis nebūtų džiaugęsis.