Siekdama išsaugoti vadinamas „komercines paslaptis“, LRT taryba neplanuoja atsakyti į Seimo pateiktus klausimus apie darbuotojų atlyginimus ir priedus, santykius su prodiuserinėmis kompanijomis, kaip vyksta viešieji pirkimai.
Taryba dar prašo nurodyti, kokios prodiuserinės kompanijos rengė naujojo 2017 metų rudens LRT sezono projektus ir kokiu būdu jos buvo atrinktos, informuoti, kur visuomenė gali susipažinti su viešųjų pirkimų rezultatais, ar LRT tarybai tvirtinant viešųjų pirkimų rezultatus yra pateikiami duomenys apie nugalėtojus, jų atrankos pagrindimą, sutarties kainą.
LRT Tarybos pirmininko Žyginto Pečiulio pastabos yra sofizmo viršūnė. Pasak Pečiulio, Taryba atsakys į visus klausimus, bet negalės pateikti duomenų, pažeidžiančių asmens duomenų apsaugą apibrėžiančius įstatymus ar konfidencialumo susitarimus.
Tarp tokių duomenų – informacija apie konkrečių LRT darbuotojų atlyginimus ar sutartys su prodiuserinėmis kompanijomis. Jeigu Seimo nariai toliau reikalautų sutarčių, LRT Taryba bandytų atsiklausti kiekvieno jos subjekto, ar dokumentas gali būti pateiktas.
Jis pridūrė nemanantis, kad didelė dalis suinteresuotų asmenų sutiktų, nes visi prodiuseriai žaidžia tam tikroje rinkoje, vyksta konkurencija ir tokios informacijos atskleidimas pakenktų visų transliuotojų interesams.
Pečiulis atvirai meta iššūkį Seimui, praneša, kad neketina suteikti informacijos, kurios reikalauja parlamentinę kontrolę atliekantis Seimas. Pečiulio ir LRT tarybos iššūkis yra įžūlus, bet tradicinis.
LRT taryba nuosekliai palaiko LRT administracijos pastangas vengti skaidrumo, gal ir atsakomybės. Reikia prisiminti, kad 2011 m. kovo mėnesį tuometinis tarybos narys Artūras Račas kreipėsi į LRT administraciją, prašydamas leisti susipažinti su preliminariais LRT 2010 m. veiklos finansiniais rezultatais, atskirų LRT padalinių darbuotojų darbo užmokesčio pokyčiais, LRT generalinio direktoriaus įsakymais ir kai kuriais kitais dokumentais.
Administracija atsisakė tai daryti, prisidengdama tada, kaip ir dabar, „komercinių paslapčių“ išsaugojimu. LRT tarybos tarybos narių dauguma ją palaikė, nutarė nepatenkinti Račo prašymo, neleisti Račui susipažinti su prašoma medžiaga.
Nutarimas buvo stulbinantis, man tiesiog nesuvokiamas. Direktorių taryba samdo ir atleidžia administraciją, ne atvirkščiai. Ji ir jos nariai turi disponuoti visa medžiaga, aukščiausiam organizacijos organui negali būti jokių neprieinamų „komercinių paslapčių“. Įsivaizduokime, kad sutartį sudaręs radijo tarnautojas atsisakytų supažindinti generalinį direktorių su sutarties sąlygomis, aiškindamas, kad tai yra „komercinė paslaptis“.
Ilgai dirbau Laisvosios Europos radijuje. Jei radijo prezidentas būtų atsisakęs radijo tarybai suteikti pageidaujamą ir reikalaujamą medžiagą, jis būtų atleistas tą pačią dieną be jokių didesnių diskusijų.
Vienas prezidentas buvo pašalintas per dieną, kai priešinosi nutarimui perkelti radiją iš Miuncheno į Prahą. Bet Lietuvoje kita tvarka, ir tuometinė LRT taryba parodė esanti bejėgė pastumdėlė. Dabartinė taryba, nors ne visi jos nariai, seka šia gėdinga tradicija.
Račas kreipėsi į teismą. 2012 m. Vilniaus apylinkės teismas priėmė sprendimą, nurodydamas, kad LRT taryba apribojo tarybos nario teises, kad tokie tarybos veiksmai yra neteisėti, o priimti tarybos sprendimai, kuriais Račui buvo atsisakyta leisti susipažinti su prašoma informacija, yra niekiniai ir negaliojantys.
Teismas dar priteisė Račui pinigų. Turiu pripažinti, kad nežinau, ar LRT taryba apskundė teismo sprendimą, ir kokie buvo skundo rezultatai.
LRT tarybos argumentai yra beverčiai. LRT nėra privati kompanija, ją išlaiko mokesčių mokėtojai, kurie, kaip ir Seimo nariai, turi teisę žinoti, kaip išleidžiami jų pinigai.
Žinome Seimo narių ir kitų tarnautojų atlyginimus, viešieji pirkimai yra ar turi būti vieši. Krašto apsaugos ministerija negali nuslėpti sandorių sąlygų ir kainos, išskyrus, jei to reikalautų nacionalinis saugumas. Informacija apie LRT sutartis su prodiuseriais, tarnautojų atlyginimus ir priedus nesukels pavojaus Lietuvai.
Parlamentas įpareigotas vykdyti parlamentinę kontrolę. Kaip ir kitos valdžios palaikomos organizacijos, LRT privalo atsakyti į Seimo klausimus.
Reikia prisiminti, kad informacijos pateikimas Seimui nebūtinai reiškia, kad Seimas ją išviešins. Kaip viena kolegė pažymėjo, jei kažkokia informacija būtų itin jautri, tai prašom, tegul eina kalbėtis į slaptą patalpą.
Esu tikras, jog nėra jokios itin jautrios informacijos valstybės požiūriu, bet gal nemažai informacijos, kuri keltų abejonių apie LRT valdymą.
Tad manau, kad reikėtų ją visą išviešinti, nors galima diskutuoti, kokia forma. Nebūtinai reikia nurodyti, kiek konkrečiai uždirba radijo „žvaigždės“, gal gana nurodyti, kad televizijos žinių ar diskusinių laidų vedėjai kas mėnesį uždirba nuo, tarkime, 15,000 eurų iki 4,000 eurų, paskelbti jų atlyginimų vidurkį ir medianą.
Reikėtų nurodyti, kiek uždirba vyrai, kiek moterys, ar jos diskriminuojamos. Kai prieš kelerius metus BBC paskelbė panašią medžiagą, moterys sukilo, nes jų atlyginimai buvo gerokai mažesni. Itin svarbu paskelbti visą informaciją apie sutartis su prodiuseriais, čia, kaip ir su viešaisiais pirkimais, negali būti jokių paslapčių.
Jei prodiuseris nenori, jog šitokia medžiaga būtų paskelbta, jis neturi pasirašyti sutarčių su visuomeniniu transliuotoju. Tai nesudėtinga.
Gerai, kad Seimo nariai iškėlė šį klausimą, būtų buvę dar geriau, jei ir opozicija būtų buvusi pakviesta dalyvauti. Skaidrumo svarbą pabrėžė ir prezidentės patarėjas M. Lingė. Manytum, kad skaidrumas rūpėtų ir LRT, ypač, jei nėra ko slėpti. Tai padėtų palaidoti visokiausius įtarimus apie nesąžiningus, „grupinius sandorius“.
Būtina reikalauti, kad tarybos narius skiriančios organizacijos rimtai žiūrėtų į šią savo pareigą, stengtųsi rasti tinkamiausius kandidatus, tarp kito ko tokius, kurie nusimano finansų, verslo ir teisės reikaluose. Juk LRT biudžetas siekia beveik 40 milijonų eurų. Organizacijos turi stebėti savo įgaliotinių veiklą, laiduoti, kad jie tarnautų visuomenės, ne LRT administracijos interesams.