Pokalbio metu vis grįžtu prie klausimo, kuris man atrodo itin miglotas – na ir kodėl gi ši Vilniaus centre veikianti kirpykla neturi pavadinimo? Jeigu jos darbuotojai nelaukia praeivių, tai ką gi jie tuomet kerpa?
„Savo klientui, ateinančiam pas mane pagal rekomendacijas, aš neturiu nieko įrodyti ir tiesiog dirbu savo darbą. Tuomet išeina lengvesnis procesas, rezultatas, o ir pats pasitenkinimas geresnis“, – apie savo lankytojus pasakoja Agnius ir juokauja, jog būdamas užkietėjęs žvejys kažkada galvojo „šiaip sau“ kaip iškabą pasikabinti lydekos galvos iškamšą.
Klientai – geri draugai
Nedidelėje kirpykloje su plačiais langais, kurioje stovi tik dvi kėdės, o ant sienų kabo tik du paveikslai, Agnius pasakoja, kad didelis klientų ratas susikūrė ne dėl noro išsiskirti, o dėl to, kad visuomet darė taip, kad pats liktų patenkintas savo darbu. Galų gale, anot jo, visiems įtikti neįmanoma ir kiekvienas pagal savo stilių ar charakterį pasirenka ir savo kirpėjus.
„Niekada nesijaudinu ir visada sakau, kad kitoje gatvės pusėje irgi yra kirpyklų. Jeigu žmogui kyla kažkokių dvejonių, aš tiesiog suprantu, kad jis ne mano klientas. Turi būti atviras bendravimas, kad išeitų rezultatas tenkinantis abidvi puses“, – pasakoja kirpėjas, pridurdamas, kad per tuos metus jo klientai tapo gerais draugais ir netgi su savo tikraisiais bičiuliais nepraleidžia tiek laiko, kiek su klientais kirpykloje.
Veiklos sėkmei internetas nereikalingas
Sužinojusi, jog mano pašnekovas neturi jokio socialinio tinklo paskyros per daug nesistebėjau – juk visuomet būna prieš sistemą einančių žmonių, tačiau, neslėpsiu, jog nustebau išgirdusi, kad elektroninis paštas Agniui taip pat visiškai nereikalingas.
„Manęs klausia, kaip gi aš net pašto neturiu. Aš visuomet atsakau, kad visi, kas man reikalingi, ateina pas mane apsikirpti. Tuomet aš galiu akis į akį su žmogumi pašnekėti.
Tuomet, kai žmonės deda, masina, fotografuoja, daro viską, kad tik pritrauktų žmonių, aš geriau savo kelią einu tyliai. Tas kelias bus lėtesnis, tačiau rezultatas labiau tenkins, nebus chaoso ir dirbtinai sukurto farso “, – mintis dėsto kirpėjas.
Pabandžiau įsivaizduoti, kaip atrodo telefonas žmogaus, kuriam reikia tik skambinimo ir žinučių rašymo funkcijų. Tačiau Agnius mane nuramino, jog telefoną turi išmanų, kuris pasitarnauja atliekant kitas funkcijas, pavyzdžiui, darant nuotraukas arba naudojant GPS žvejyboje.
Agnius nesulaikydamas juoko pasakoja, kad komiškiausios situacijos būna bankuose: „Kai manęs paklausia, koks mano išsilavinimas, aš atsakau: vidurinis. Kai pasiteirauja mano pašto, aš sakau, kad neturiu ir tada tas bankininkas žiūri į mane kaip į beždžionę“, – prisimena vyras.
„Kaip kažkas yra gerai pasakęs „šeimos šypsosi tiktai nuotraukose“. Tai čia lygiai tas pats – visi gražūs, prisikvepinę. Aš net pats pamenu, kaip kolegės senoje kirpykloje nusipirkdavo kvepalus, būtinai juos nufotografuodavo ir iškart keldavo į socialinius tinklus.
Tai sukelia problemų, nes tu save pradedi vertinti pagal kitą. Tačiau jeigu tu pats save gerai vertini, tai kokio velnio žiūrėti, kaip kiti gyvena?“ – retoriškai klausia pašnekovas.
Kaina didelė, bet niekas nesiskundžia
Tad kiek pinigų išleidžia ta besirikiuojanti ir niekada nesibaigianti Agniaus klientų eilė?
„Paprasčiausia paslauga – galiukų pakirpimas – kainuoja 30 Eur, o standartinė – dažymas ir kirpimas – 60 Eur, – nieko neslėpdamas pristato Agnius, – mano klientai kainomis nesipiktina, todėl kad prieš ateidami pas mane iš kitų rekomendacijų jau žino, ko tikėtis. Atsitiktinių klientų – labai mažai“.
Anot jo, per dvejus, trejus ar ketverius metus auga patirtis, todėl didžiąją dalį kainos sudaro kvalifikacijos augimas. Galų gale, kaip pasakoja vyras, klientų ratas didėja, o laikas, skiriamas vienam žmogui, išlieka toks pats. Kitaip nei dauguma, Agnius pripažįsta, jog šiek tiek pabrangusios priemonės kainą paveikė, tačiau minimaliai:„Kainos padidėjo, tačiau tikrai ne taip, kaip sviesto“.
Žmones vertina ne pagal laikrodį, o pagal plaukus
Kaip pasakoja Agnius, jau nuo pat vaikystės jis žinojo, kad bus kirpėju, kadangi kiekvieną sutiktą žmogų pasitikdavo ir vertindavo pagal plaukus taip, kaip kiti, anot jo, vertindami žiūri į batus ar į akis.
„Tai pati geriausia profesija gyvenime. Tu gali dirbti laisvu grafiku, bendrauji su žmogumi. Ir kas labiausiai man patinka, kad yra greitai pasiekiamas rezultatas. Kur dar per valandą ar pusvalandį tu pasieksi tai, ko norėjai, ir labai greitai pakeisi žmogų? Tarkime plyteles klijuotum tris dienas, netgi paveikslas tapomas savaitę, mėnesį ar pusę metų“, – savo mėgstamą amatą pristato kirpėjas.
Vis dėlto Agnius nesigėdydamas pasakoja, kad jokių kursų nėra praėjęs ir profesionalu tapo tik per praktiką.
„Aš lankiau kirpėjų kursus, bet jų nebaigiau, nes liepė pinti kasytes. Manęs neprileido prie egzamino, nes pasakiau, kad niekada gyvenime jų nepinsiu. Tada išėjau dirbti ir viskas. Dirbti išmokau per praktiką, nes galima tos teorinės medžiagos į galvą dėti kiek tik nori, tačiau kai pastato prie pirmo kliento, tu pradedi žagsėti “, – sako Agnius.
Chaosas didelėse kirpyklose
Dabar pagal individualią sutartį dirbantis Agnius bendra patalpa dalinasi tik su viena kolege, kuri kirpykloje be pavadinimo pradėjo darbuotis anksčiau. Vienu metu studijoje dirba tik du žmonės ir, kaip pasakoja Agnius, jie vienas kitam visiškai netrukdo. Žinoma, anksčiau jam yra tekę darbuotis ir didesnėse kirpyklose.
„Aš daug metų pradirbau mėsmalėje, kur yra labai didelis kolektyvas ir visi turi kovoti už save. Viena iš kirpyklų, kurioje dirbau, buvo toks didžiulis fabrikėlis – labai didelis kolektyvas ir daug žmonių. Pradirbau ten nemažai laiko, susirinkau klientų ratą ir, žinoma, patobulėjau.
Vėliau supratau, kad visas tas chaosas mane tik dirgina ir aš negaliu normaliai atsiduoti darbui, dėl to labai apsidžiaugiau, kai atsirado galimybė dirbti sau“, – prisimena savo praeitį vyras, džiaugdamasis, jog dabar kirpykloje, kurioje darbuojasi apie 4 metus, yra daugiau erdvės, nesmirda nagų laku ir nebėgioja jokios administratorės“.
„Paprastas žmogus malonesnis“
„Aš nenusiteikęs dirbti su žvaigždėmis, man paprastas žmogus malonesnis, – apie savo ateitį kalbą Agnius, – su renginiais dirbti irgi nenorėčiau. Kam ta įtampa gyvenime? Jeigu aš būčiau jaunas ir tik pradedantis, tai gal tada ir lipčiau per galvas bandydamas atkreipti į save dėmesį. Man jau to nebereikia. Aš stengiuosi tą savo darbo dieną pasidaryti ramesnę, kad būtų kuo mažiau kipišo kirpykloje“.
Akimirkai pagalvojau, kad šis 33 metų vyras, turėdamas žmoną, mažą dukrelę, dirbdamas mėgstamą darbą ir turėdamas laiko savo hobiams visą likusį gyvenimą ir darys tą patį diena iš dienos, tačiau Agnius savo ateities vizija kol kas nenori dalintis.
„Pabaigos nėra. Visada pradirbęs kelerius metus turiu idėjų ateičiai. Tegul kol kas tai būna paslaptis. Tačiau, žinoma, tai susiję su kirpėjo amatu, nes aš nieko kito gyvenime nemoku ir nenoriu daryti“, – šypsosi Agnius.
