aA
Prie iniciatyvos Idėja Lietuvai prisijungia vis daugiau meno atstovų. Režisierė Dalia Ibelhauptaitė prisipažino, kad savo idėją puoselėjo ir pildė visą dešimtmetį. Pasak jos, didelių ir įspūdingų idėjų metas pasirodė tinkamas pasidalinti ir savąja. Jos nuomone, sostinėje reikia įkurti klasikinės kultūros erdves. „Sostinei mirtinai truksta klasikinės kultūros židinio“, – sako Dalia.
Dalia Ibelhauptaitė

„Mūsų sostinėje labai trūksta vietos, kuri būtų didelis ir įvairialypis miesto kultūrinės traukos centras. Vietos, kur bet kokių galimybių, bet kokio amžiaus žmogus galėtų atrasti daug įdomių kultūros dalykų, pabendrauti, praplėsti savo žinias ir supratimą.

Tai būtų didelis koncertinių salių kompleksas skirtas klasikinei kultūrai, kur vienoje (1500 – 1800 vietų) didžiojoje salėje vyktų muzikos renginiai – svarbūs klasikiniai koncertai, operos, miuziklai, kino filmų premjeros, festivaliai, didelės tautos šventės. Mažesnėje salėje (300 – 500 vietų) – geriausių režisierių dramos, šokio ar kameriniai muzikiniai spektakliai, eksperimentiniai darbai“, – apie savo idėją pasakoja režisierė.

Dalia teigia, kad per per tiek laiko savo idėją ji apgalvojo iki smulkmenų. Naujas kultūros centras turėtų pasiūlyti ne tik labai įvairias veiklas, bet ir galimybę ten paragauti įvairaus maisto.

„Būtinos ir bendros erdvės, kuriose vyktų parodos (dailės, fotografijos, šiuolaikinių menų). Vakarais foje galėtų vykti nemokami džiazo, fortepijoninės ar instrumentinės, kamerinės muzikos koncertai, o savaitgalių dienomis – nemokami klasikinės muzikos koncertukai vaikams. Be abejo, turėtų vykti pačios įvairiausios diskusijos, susitikimai su įdomiais savo sričių profesionalais ir, aišku, galimybė pasirinkti patį įvairiausią maistą bet kuriuo paros metu, nuo pusryčių – iki vakarienės. Vasarą aplink vyktų gatvės renginiai“, – apie savo idėją pasakoja režisierė.

Pasak D. Ibelhauptaitės, norint įgyvendinti šią idėją, visų pirma, reikia perskirstyti prioritetus taip, kad tarp jų atsirastų ir kultūrinis gyvenimas, o tai priklauso ir nuo visų piliečių palaikymo.

„Buvo įvairių momentų kai atrodė, kad ji štai jau virs realybe, bet… Tokia idėja neturėtų priklausyti nuo politinių vėjų. Reikėtų pakliti į didesnį mastelį, virš individualios ambicijos. Didysis stebuklas bus tada, kai mes visi susivienysime, nustosime žiūrėti į savo skirtumus, ginčytis, beprasmiškai kritikuoti ir įgyvendinsime ją. Gal mums tiesiog trūksta dialogo ir noro suprasti? Aš už vieną, bet kokybiškai įgyvendintą idėją, ne daug romantizuoto svaičiojimo, kuris tik sudaro tokį labai prašmatnų ir turtingą įvaizdį. Mes iš tiesų galime daug ką pakeisti, tik nepraleiskime tos galimybės“, – sako pašnekovė.

D. Ibelhauptaitė ramina tuos, kas skubės kritikuoti idėją. Jos manymu, tokia vieta turėtų didžiulę paklausą, o jos egzistavimas sudarytų sąlygas bilietus į klasikinės kultūros renginius padaryti pigesnius. Pasak jos, tai, kad traukos taškai sostinėje yra prekybos centrai – „tragedija“. Jos mintyse atsiradusi kultūrinio židinio erdvė ir jose vykstantys renginiai tiek finansiškai, tiek atmosferos prasme turėtų būti prieinami visiems. Ypač svarbu, kad ši vieta atliktų edukacinę funkciją. Režisierė pasakoja, kad tokios salės – ne naujiena. Jų yra Londone, Niujorke, Romoje. Multifunkcionalios erdvės nustebino ją, kai lankėsi vyro filmo premjeroje.

„Aš tikrai buvau maloniai nustebinta, kai su Dexteriu vakare apsilankėme klasikiniame koncerte, o kitą dieną ten pat buvo ir Dexterio filmo premjera. Tiesiog nusileidžia ekranas ir salė pavirsta kino teatru. O kiek veiksmo aplink lauke!.. Net ir nesižvalgant į didžiąsias pasaulio sostines kiekvienas save gerbiantis vidutinio dydžio Vokietijos ar Skandinavijos miestas turi po tokį kultūrinį traukos centrą“, – teigia režisierė.

Paskaičiusi kitų idėjas žinoma moteris sugalvojo, kad šią būtų galima sujungti net su Andriaus Mamontovo pasiūlyta piramidės idėja.

„Įdomūs architektūriniai pastatai, be abejonės, pritraukia labai didelius srautus lankytojų, bet mes turėtume dar ir aukščiausios kokybės turinį! Juk mūsų klasikinės muzikos atlikėjai grodami, dainuodami ar rodydami spektaklius Vakarų Europoje renka pilnas sales ir už galimybę juos matyti žmonės moka ženkliai didesnes pinigų sumas negu Lietuvoje. Užsieniečiai atėję į mūsų “Vilnius city opera” spektaklius ir spėję pasibaisėti Kongresų rūmais, kuriuose jie vyksta, visada po spektaklių negali patikėti, kokios aukščiausios kokybės turinį jie gauna už 20 ar 40 eurų“, – patirtimi dalijasi ji.

Kūrėja skatina palaikyti tokią iniciatyvą ir primena apie atidų planavimą – nepamiršti, kad salės turi būti tinkamai suplanuotos įvairaus pobūdžio renginiams tiek architektūrine, tiek technologine prasme.

„Rūpinkimės ir investuokime į kultūrą, o klasikinė kultūra ir bus geriausias švietimo ir ugdymo įrankis, geriausias nevienadienis šalies ambasadorius. Būkime Europinio lygio sostine ir pilnai išnaudokime tą potencialą, kurį turime būtent čia, namuose, Lietuvoje. Sukurkime galimybę Lietuvos menininkams turėti geriausias sąlygas atskleisti talentus, o žiūrovui – prieinamas galimybes juos pamatyti. Investuokime į pastatą, kuris stovės ir tuomet, kai mūsų jau nebebus, kad tai būtų mūsų palikimas ateities kartoms, o ir po 30 metų tas pastatas, kaip ir kultūra, virstų tiesiog žmonių gyvenimo dalimi.“

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.