Tiek rūpesčių, nerimo ir sumaišties dėl laivų iškėlimo Uostadvario uoste niekada nebuvo. Ar pravažiuos kranas? Jei vėjas didelis, ar jis galės kelti? Kaip į uostą nuvažiuosime mes? Gal dar savaitę palaukti? O kažkas iš vietinių gyventojų, neužsiimančių laivyba, dar papostringauja: „tas vanduo šiemet gali ir nenukristi“. Tiesa, kai kurie iš mūsų turėjo galimybę rinktis. Laivus, kuriems pritaikytos priekabos, galima buvo išvežti per „slipą“. Reikėjo tik pabandyti. O savininkai laivų, statomų ant pastolių, jokio pasirinkimo, išskyrus kėlimą kranu, neturėjo.
Dabar, kai viskas išspręsta, ir laivai jau krante, galime dalintis išgyvenimais. Reikia pasakyti, kad ne visi ir išgyveno taip jautriai. Ne visi nemiegojo naktimis, „gaudė“ pranešimus apie orą ir vandens lygį. Vietiniai laivavedžiai atrodė palyginti ramūs. Na, gal ir įžvelgė šiokį tokį nepatogumą.
Žvelgiant iš toliau, galima manyti, kad tai, kas nutiko, buvo ir nuostabu, ir įdomu. Juk ne visi Lietuvos žmonės yra buvę Rusnėje potvynio metu. Žavinga. Atrodo, kad marios prasideda nuo Šilutės. Laukai, medžiai, kelias, trobos – viskas vandeny. Daugybė paukščių, susirinkusių į rudenines vaišes. Ant kelio, jei tai galima vadinti keliu, sukinėjasi pora traktorių ir kilnoja automobilius. Tik „įjunk rankinį stabdį“ ir viskas bus gerai (tas užrašas nuotraukoje dabar atrodo juokingas ir mielas).
Tąsyk pasiekę uostą reikalus tvarkėme ne iš karto. Norėjome apiplaukti atsisveikinimo ratą. Reikėjo pamatyti marias, aplankyti Mingės kaimą – visur pilna pažįstamų. Ten darbai vyko be trikdžių. Kaimas juk ne saloje. Reikia krano? – Prašau.
Sugrįžę ėmėmės darbo. Laivavedžiai visada pasiruošę padėti vieni kitiems. Niekas iš jų nemąsto linkme: „Tavo laivas – tavo problema“. Visiems visko gali atsitikti. Pagalba visada reikalinga. Ypač plaukiant. Upeiviai pasitiki vieni kitais ir žino – kas nors vis tiek padės. Kita vertus, problemos atneša ne tik blogas pasėkmes. Dėl jų ir visas smagumas, ir patirtis. Pamenu, tik nusipirkę laivą, jo gerai neapžiūrėję ir nesutvarkę, plaukėme per marias. Vėjavaikiška, bet taip buvo. „Tai man laukti ten, kažkur apie vidurį“, – vėliau dažnai juokaudavo draugas, kuris partempė, kai šaukėmės pagalbos. Tikra tiesa, kad išdykauti reikia protingai, o mariose išdykauti negalima niekaip.
Dabar, kai viskas išspręsta ir padaryta, pajutome, kad sezonas jau tikrai baigėsi. Kurį laiką dar gyvensime prisiminimais, vėliau pradėsime ruošti laivus kitam sezonui.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.