Tai įrodo ir nuskambėjęs Ventos ambulatorijos atvejis – neatsiranda šeimos gydytojo, kuris norėtų būti aprūpintas gyvenamąja vieta ir gauti 1300 eurų atlygį. „Ko jie nori, ko jiems dar maža!“ - sako oponentai. Noriu atsakyti visiems.
Esu jauna šeimos gydytoja, dirbanti viename Lietuvos miestelyje. Iš visų pasiūlymų pasirinkau šį būtent dėl didžiausio atlyginimo. Bet atėjo laikas kai esame priversti kalbėti ne tik apie atlyginimą. Kalbame apie nesibaigiančias eiles prie gydytojų durų. Apie pacientus, besijaučiančius kaltais, kad susirgo.
Apie gydytojus, priverstus per penkiolika minučių priimti kelis pacientus, ir vis dar bandančius tai atlikti oriai, apsimetant, jog viskas vistiek yra gerai. Kalbame apie nuolatinius ligonių kasų „žalos“ išieškojimus iš mūsų atlyginimų. Toji „žala“ beveik visais atvejais padaroma išrašant pacientui kompensuojamą jam būtiną vaistą iš gailesčio prieš tai neliepus sunešioti geležinių kurpaičių, kaip to reikalauja Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. Kiek kartų jūs su džiaugsmu bėgote pas mus, išgirdę, kad jums priklauso lengvata arba galėsime kompensuoti naują vaistą. Ir kiek kartų mes, nuleidę galvas aiškinome jums tas absurdiškas tvarkas, lyg patys dėl to būtume kalti.
Priklauso. Gausite.
Tik suverpkite šį užburtą pakulų kuodelį. Kur logika, piktinotės jūs. Nėra logikos, brangieji! Štai kad ir nauja gera žinia - jau kompensuojami naujieji brangūs antikoaguliantai. Vis dar tikitės juos gauti neįdėjęs jokių pastangų, tiesiog todėl, kad sunkiai sergate? Minsite kelius pas kardiologą. Ir ne vieną mėnesį, nes šeimos gydytojas, nors viską įvertinti gali, pradėti gydymo - negali! O jeigu jūs jį vartojate jau ilgą laiką ir pirkote pats Lietuvoje ar Lenkijoje? Vardan kompensacijos gydymą turėsite nutraukti, būti gydomas pigiausiu vaistu ir įrodyti, jog vaistas jums tikrai neveikia.
Koks sveiko proto ir doros širdies gydytojas gali tai stebėti? Kartais mes nusižengiame absurdiškiems Sodros, neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos, ligonių kasų ir SAM reikalavimams, nes vis dar, kaip ir jūs, negalime patikėti įsuktu nepasitikėjimo-tikrinimo-grasinimo-baudimo mechanizmu ir gailime jūsų. Vėliau prisiimam visas to pasekmes. Iš čia mūsų nuovargis, pyktis, abejingumas... Ir mums labiausiai skauda, kad, kaip absurdiškai tai beskambėtų, šiame mechanizme jau nėra paciento, nes niekam, be mūsų ir jūsų, nesvarbu kaip jums iš tiesų baigsis. Svarbiausia, kad jūsų gydymas nebūtų per brangus.
O dabar nebelieka ir daktaro – vien kalnai pažymų, „pakibusios“ elektroninės sistemos langai kompiuteriuose, ataskaitos, lentelės, reikalavimai rašyti receptą beveik kiekvienam vaistui... Na ir viską karūnuojantis spaudimas nuo sausio pirmos dienos priimti pacientą per 7 dienas. Jūs norite būti septyniasdešimtas pacientas ir gauti trijų minučių konsultaciją? Abejoju. Ir mes to nenorime! Negalime to leisti! Aš apie tai, kad mes vis dar norime jums padėti. Skirti jums laiko! Išklausyti. Ištirti taip, kaip buvome mokyti.
Aptarti jūsų gyvenimo būdą, susirgimų priežastis ir gydymo galimybes. Mes turime daug žinių. Užtektinai noro padėti. Bet tai neįmanoma kasdien priimant po keturiasdešimt ir daugiau pacientų, rašant dokumentus taip, kad niekas mūsų negalėtų nubausti, pildant viena su kita nesusišnekančių (beje, mūsų visų išlaikomų) instancijų reikalavimus ir dėl absurdiškų ribojimų negalint skirti būtino gydymo!. Tad visa tai ne tik apie algas ar apie mus. Tai ir apie jus. Jūs nesate ligos istorija. Jūs - ne dar vienas klinikinis atvejis. Jūs - ne penkiolika minučių ir ne penkiasdešimtas pacientas dar vieną nepakeliamą dieną.
Jūs - ne našta valstybei. Jūs, kaip ir mes, esate jos dalis ir ateitis! Tad meskime tas nesunešiojamas kurpes bei kiaurus rėčius ir drauge pakovokime dėl tokios sveikatos sistemos, kokios esame verti!
Rasa Isevičienė,
Viename Lietuvos miestelių trečius metus dirbanti šeimos gydytoja
