Kodėl? Bazinė Seimo nario alga yra 2531,7 eur (nuo 2015 m.) nekalbant apie kanceliarines lėšas. Tuo tarpu vidutinė gydytojo alga yra daugiau nei 1000 Eur mažesnė ir siekia 1443 Eur. Tiesa, ir toks skaičius yra gana įspūdingas, kadangi socialiniuose tinkluose nemažai gydytojų iš valstybinių įstaigų pasidalino savo algalapiais ir nei viename tokio skaičiaus it su žiburiu nerasi.
Tačiau visiškai sutinku, kad yra tokių, kurie gali uždirbti kur kas daugiau. Labiausiai visuomenės akiratyje afišuojami tie, kurie sugeba „susikrauti“ turtus. Bet niekas nemini, kad tokie gydytojai dirba ne viename ir dviejuose darbuose ar privačioje praktikoje. Yra dirbančių netgi 5 darbuose ar sukariančių ne vieną šimtą kilometrų iki kitos darbovietės. Svarbu pabrėžti, kad Lietuvoje nemokamos medicinos nėra. Tiek visi dirbantieji, tiek valstybė (už mokinius, studentus, pensininkus) moka privalomojo sveikatos draudimo (PSD) mokestį. Skirtumas tas, kad valstybei šis mokestis yra daugiau nei du kartus mažesnis. Paklausite, kodėl? Todėl.
Nepaisant to, kad mūsų leidžiamoji ir vykdomoji vadžia pati prieštarauja mūsų šalies Konstitucijai. Suma summarum, kasmet iš mūsų visų (o ne tik iš medikų) valstybė pasigviešia apie 475 mln. Eur. Išvada: nekvaršinkite sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams galvos, kodėl jums reikia primokėti už vieną ar kitą gydytojų paskirtą elementarų tyrimą. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga to neneigia ir sako, esą situacija bus koreguojama. Skamba kaip dar vienas #VerygaChallenge. Manau, gydytojo kompetencija ir atsakomybė yra ne ką mažesnė nei seimūno, tuo labiau, kad neteisingo sprendimo priėmimas, priešingai nei gydytojo, nekainuoja negrįžtamai suluošintos sveikatos ar netgi gyvybės. Visame pasaulyje žmonės miršta nuo ligų, o Lietuvoje – nuo gydytojų.
Medicinos studijos trunka 6-erius metus, o norint tapti specialistu – dar papildomai nuo 3-ejų iki 6-erių metų. Taigi iš viso – nuo 9-erių iki 12-ikos metų. Ir nereikia sakyti, kad pasimokius 5-erius metus ištęstinėse studijose, o po to įstojus į magistrantūrą ir doktorantūrą, išeina ta pati mokymosi trukmė (na, sakyti galima, tačiau ko vertas toks pasisakymas). Gydytoju be licencijos nebūsi (nekalbant apie šarlatanus ir ekstrasensus), o Seimo nariu – taip (galbūt būtų neblogai, kad prieš tapdami Seimo nariais, kandidatai pereitų atrankos turą, turiu omenyje kompetencijos ir gebėjimų patikrinimą), tada valstybės valdyme dalyvautų mažiau boksininkų, dizainerių, elektrikų ir visų kitų sričių specialistų.
Esu įsitikinęs, kad gerbiamas Seimo narys Povilas Urbšys yra pakankamai kompetentingas priekaištauti liberalams, kad dirbtinio apvaisinimo įstatymo pakeitimams pristatyti buvo paskirta besilaukianti Seimo narė Violeta Čmilytė – Nielsen. Seimo nariai turi ne po vieną ir po du (kai kurie netgi po 3 ir daugiau!) padėjėjų - sekretorių, kurie padeda paruošti įstatymų projektus, suplanuoti susitikimus. Gydytojas visą popierinį darbą atlieka pats. Manau, kad būtent tai gali būti viena iš nepasitikėjimo gydytojais priežasčių.
Galvojate, kad kontaktas su pacientais yra pagrindinė gydytojo darbo dalis? Dievaži ne, tai – tik ledkalnio viršūnė. Neatrodo, kad gydytojas, dažnai nepakeldamas akių nuo nesibaigiančios rašliavos į pacientą ir neskiriantis netgi 15 minučių, atrodo įsigilinęs į jūsų skundus bei nerimą, jau nekalbant apie empatiją ir ryšio tarp gydytojo ir paciento užmezgimą. Sunku suprasti onkologinio paciento psichologinę būklę, kada sužinojus tokią diagnozę pasaulis slysta iš po kojų. Tuo tarpu gydytojas jums gali skirti tik apie 15 minučių (ir tai jau yra pakankamai didelė prabanga Lietuvoje), siekdamas pakeisti iš siaubo perkrypusį jūsų veidą, įsigilinti į jūsų būseną, papasakoti apie įmanomus gydymo būdus, įtikinti jus pasirinkti galimai tinkamiausią variantą ir suplanuoti visą gydymo eigą.
Ne itin didelis pasitikėjimas ir Seimo nariais, kurie daugiau nei pusmetį beveik nesilanko Seime ir neatlieka savo tiesioginių pareigų. Maža to, pasirodžius darbe, sugeba „įdūduoti“ 1,82 promilės (taip, aš apie Seimo narį Liną Balsį). Ir tai tik pastarojo laiko pavyzdys. Be abejo, prisiminsite rugsėjo mėn. įvykį Santaros klinikų Vaikų ligoninėje. Labai apmaudu, tačiau gydytojas prisiėmė atsakomybę ir neteko darbo. Kas bus su Seimo nariu? Manau, itin nubaustas nebus. Alga už nieką pusę metų mokėta – check, atsisakymas bendrauti su pareigūnais – check. Manote, kad gydytojas, nepasirodydamas savo darbo vietoje bent jau dieną ar dvi, nesulauktų jokių nuobaudų? Darsyk – baikit, nemanau. Netikiu, kad Seimo nariai nemiega naktimis, galvodami, kokį punktą įtraukti ar išbraukti iš naujo įstatymo projekto, ar jaudinasi, kaip komiteto posėdyje teks pasisakyti prieš piktai nusiteikusius opozicijos narius. O medikas dirba nuolat.
Greičiau, tai – ne darbas, tai – gyvenimo būdas. Gali būti iškviestas bet kada – naktį, savaitgalį, per atostogas. Ir lieki vienintelis, atsiduriantis tarp žmogaus ir kapo, turintis veikti nuožmiai ir užtikrintai. Nei vienas, nestudijavęs medicinos, nesupras, ką reiškia ją studijuoti, o nedirbęs gydytoju – nesupras, ką reiškia dirbti gydytoju.
Tokia mano, kaip medicinos studento, subjektyvi nuomonė. Tačiau faktai yra faktai ir esame mokomi naudotis tik įrodymais pagrįsta informacija (nors kai kurie informacijos šaltiniai irgi yra subjektyvūs), todėl pridedu šaltinius.
Ačiū VU MF prof. V. Kasiulevičiui ir visai medikų bendruomenei, išdrįsusiai realiai ginti medikų interesus bei gerinti sveikatos apsaugos sistemą Lietuvoje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.