„Jau XXI amžius“, o po ES narės aukščiausias politines institucijas kaip niekur nieko vaikštinėja subjektas iš XIX-ojo (plg. Gintauto Palucko įrašą FB: „Dėl pono Urbšio vakar suklydau. Sakiau, kad užsipulti besilaukiančią Seimo narę gali tik emociškai sutrikęs žmogus.
Ponas Urbšys nėra emociškai sutrikęs. Jis natūraliai toks. Žmogus iš 19'o amžiaus. Jam natūraliai normalu ir priimtina skirstyti šeimas į tikras ir netikras. Šeimos „stiprinimo“ įstatyme stumti kažkokius „nepilnus“ vyrą ir moterį, kurie „pilnais“ tampa tik susiėję draugėn ir būtinai tik prokreacijos tikslais“).
Jau ir peticija, reikalaujanti jo atsistatydinimo, pagaminta (autorius, žinoma, Andrius Tapinas: paskutiniu metu darbas jo toks – surasti, kam Laiko Dvasia palanki kąsti į gerklę, besti tenlink pirštu ir siundyti, kol užpjudytasis, springdamas viešais atsiprašymais, paliudys savimi Moralės triumfą).
Argi ne teisingai?
Seimo narys iš odiozinės frakcijos užsipuolė besilaukiančią kolegę, pareikalavo (šį žodį matome peticijoje), kad vietoje jos kuris nors kitas liberalas pateiktų svarstymui įstatymo projektą dėl embrionų saugojimo, tuo sužlugdydamas patį projekto pristatymą, jau nekalbant apie svarstymą.
Racionalaus ir gero projekto, priešingai ano Seimo nario atstovaujamai politinei valiai išties keistam, nepateisinamam užšaldytų embrionų saugojimui neribotą laiką . Tuo jis išspinduliavo pasibaisėtiną, civilizuota save laikančiai visuomenei nepamąstomą nuostatą, jog nėščia moteris (o gal apskritai moteris?) dėl šios aplinkybės nėra įgali adekvačiai, blaiviai, protingai kalbėti ir elgtis, tuo labiau teikti įstatymų projektus, ir todėl skubiai pakeistina kitu asmeniu.
Ir taip toliau, ir panašiai. Seime ne vieta tokiam! „Visuomenės gėda!“
Tegul prisipažįsta klydęs, ką ten klydęs – „nusišnekėjęs“ – tegul atsiprašo. O jis, vietoje to, dar drįsta lementi „norėjęs apsaugoti [moterį]“(nuo viešumo naštos, tekusios jos silpniems moteriškiems pečiams, supraskime).
Bet, o jei, užuot pasidavę pagundai stverti progą taršyti antipatišką, dar ir politiškai grėsmingą poziciją atstovaujantį pėstininką, bei apsidžiaugę ekrano „žvaigždutės“ paslaugomis, sustotume pasitikslinti, kas tiksliai buvo pasakyta, kas būtent nutiko? Pirmiausia paklausiant savęs ar pritariu nuostatai „Kovoje už moralę pateisintinas amoralumas, kovoje už racionalumą leistina negudrius oponentus vaizduoti visiškais mulkiais ir terorizavimu išgauti iš jų klaidos pripažinimą, o ginant teisybes galima neteisiąją pusę klastoti“? Ar padorus žmogus pritartų? Ne?
Gerai, tada įsiskaitykime dar kartą – ne interpretacijas, o jomis apaugintus žodžius. Pasakė juos tas, kas atstovauja tam tikrą esamą politinę valią, artimą bažnytinei, priešišką liberaliai.
Turi teisę ta pozicija būti atstovaujama Seime, jeigu jai pritaria tam tikras populiacijos segmentas? Turi.
Pasakė apskritai apie nėščių moterų savybes ir galimybes teikti įstatymų projektus ar apie konkrečią situaciją, susiklosčiusią nėščiai parlamentarei bandant pristatyti projektą, kurio objektas yra būtent embrionų laikymo sąlygos?
Antras variantas.
Pasakė, kad nėščios moterys neturėtų turėti teisės pasisakyti būtent nėštumo klausimais (ir dar dėl to, kad esą nėštumas iškreipia jų suvokimą), ar kad mato šią situaciją kaip (specialiai?) trikdančią tiems, kas kartu su juo laikosi konservatyvios pozicijos, kaip erzinimą ar poveikio priemonę ir todėl yra nustebintas?
Cituoju: „Asmeniškai aš prašau vieno dalyko – nu gali šitą projektą dėl embrionų pateikinėti ne moteris, kuri laukiasi vaiko“.
Antras variantas.
Paternalistiškai norėjo „apsaugoti moterį“, nes moterys, lyg nevisai įgalios būtybės, saugotinos, ar apsaugoti kaip bet kas saugomas nuo patekimo į keblią padėtį? Cituoju: „Tikrai negalvojau įžeisti Viktorijos Čmilytės kaip moters ir besilaukiančios moters. Aš turėjau minty ne ją, o būtent kolegas, kurie nesugeba apsaugoti frakcijos narės nuo dviprasmiškos situacijos“, - sakė P. Urbšys. Ir vėl antras variantas.
Panašiau tai į liberalus savo ruožtu dar labiau nustebinusį, neplanuotą nutikimą Seimo salėje, ar tyčinį, specialiai parengtą ėjimą, idant leptelėtų kas nors ką nors kaip P. Urbšys, ir būtų proga sukelti didžiausią pasipiktinimo kampaniją, dar vieną progą pareklamuoti teisųjį, moralųjį, drąsųjį praeities atgyvenų šlavėją lauk A.Tapiną (ak, kaip be jo)?
Vis dažnėjantys reikalavimai tam ar anam nusižengėliui atsiprašyti, viešas pjudymas, gėdinimai kaip mokinuko, gąsdinimai, šantažas (arba atsiprašyk, arba galas tavo viešai egzistencijai) – manding, kažkas gerokai kraupesnio moraliai ir pavojingesnio politiškai nei viskas, ką šie nusižengėliai padarė ar yra pajėgūs padaryti.