Jau maždaug dešimtmetį Audrius Čeikauskas dirba diktoriumi Lietuvos aklųjų bibliotekoje. Jis sako jau seniai tiksliai nežinantis, kiek knygų perskaitė, tačiau neabejoja, kad jų yra daugiau nei šimtas. Sunkiausia šiame darbe – taisyklingai kirčiuoti, tačiau laikui bėgant klaidų vis dažniau pavyksta išvengti. Diktorius sako, kad įsijausti į darbą jam nesunku, ypač jei garsinama knyga įdomi.
„Būna, kad ateina laikas, tarkime, 13 valanda, kai reikia baigti garsinti, nes ateina kitas žmogus, o knyga įdomi, tai tada nesinori, esi iš tikrųjų įsijautęs. Kaip ir kiekvieną darbą – susikaupęs garsini, stengiesi kuo mažiau klaidų padaryti, tiek kirčiavimo, tiek skyrybos, tiesiog susikaupi, žinai, kad tai – ne tik sau“, – pasakoja diktorius.
Panašiai jaučiasi ir diktorė Regina Jokubauskaitė. Pasak jos, darbas tik iš šalies gali atrodyti monotoniškas ar nuobodokas, bet skaityti mėgstančiam žmogui jis puikiai tinka.
Kai žmonės žiūri serialus, jie irgi nejaučia monotonijos, ar ne, laukia vis kitos, kitos serijos, aš irgi laukiu vis kitos knygos. <….> Jaučiuosi lygiai taip pat, kaip ir skaitytojas, skaitantis knygą – jeigu neįdomesni puslapiai, tuo metu mintys nuklysta kažkur kitur, jeigu įdomiau – įsigilini“, – sako R. Jokubauskaitė.
Lietuvos aklųjų bibliotekoje leidinius garsina ne tik profesionalūs diktoriai, bet ir savanoriai. Vilniuje – jų maždaug 100, nuo šių metų liepos savanoriai laukiami ir Kaune – ten jų kol kas tik keletas.
