Jeigu kartais pagalvojate, dėl kokių priežasčių verta aplankyti Jungtines Amerikos Valstijas ir niekaip nerandate tos svarbiausios priežasties, nes kanjonų nepakenčiate, į dangoraižius negalite žiūrėti, o NBA varžybos jums nuobodžiau už politikų monologus apie jų bandymus nuveikti, ką nors naudingo, – aš jums pasakysiu – keliaukite ten dėl maisto. Juk Amerika yra ta šalis, kur susilieja viso pasaulio virtuvės, kur paprasčiausią sumuštinį žmonės garbina, kuria jam dainas ir eilėraščius, kur dėl skrudintos ir džiūvėsėliuose apvoliotos vištienos gabaliuko valgytojai pasiruošę kalnus nuversti. O bulvytėms fri ir kečupui ten paminklus stato.
Maisto kultūra toje šalyje taip stipriai įsigalėjusi, kad apie valgį kalba visi. Kiekviena save gerbianti televizija turi bent po keletą laidų, kuriose rodomi nauji receptai, apžvelgiami restoranai arba tiesiog kalbama apie naujus produktus parduotuvių lentynose. Net sporto televizijos rodo kulinarinius šou, kuriuose plačiaburniai varžovai lenktyniauja, kas suvalgys daugiausiai hamburgerių arba dešrainių. Arba kas greičiau prikeps kalną picų. Kiekvienas amerikietis – nesvarbu ponas jis ar koks varguolis – galėtų jums papasakoti visokiausių istorijų apie per gyvenimą suvalgytus patiekalus, apie įveiktas didžiules porcijas, apie dietas, kurių nesisekė laikytis.
Ir tikrai kiekvienas amerikietis, nesvarbu, kurioje valstijoje, kaime ar mieste jūs jį sutiksite, nesvarbu vegetaras, veganas ar mėsėdis – jums patvirtintų, kad iš visų valgymo vietų – pati svarbiausia yra pakelės užkandinė („diner“ - angl.). Prieš daugiau nei šimtą metų sukurta valgymo vieta taupiems, alkaniems ir skubantiems. Kiekvienas JAV pilietis turi savo mėgstamiausią tokią užkandinę.
Amerikiečių paklausus, jie jums patvirtintų, kad pakelės užkandinė patenka į pačių svarbiausių šalies objektų sąrašą. Tiems žmonėms jie brangūs, kaip gimtieji mamos namai ir kaip Laisvės statula Niujorke. Nes kiekvienas žino – užkandinėje pamaitins taip, kaip niekur kitur nemaitina. Taip, kaip nuo vaikystės daugelis priprato valgyti.
Užteks ditirambų, įveskime aiškumą, kur ir kaip surasti tokias vieteles. Tikrai nieko sunkaus – kiekviename, bent kiek dažniau pravažiuojamo kelio pakelėje. Nuo visokių greitojo maisto restoranų tinklų išsiskiria savo kukliais pastatėliais ar patalpomis, šeštą ar septintą dešimtmetį primenančiais užrašais, dažnai pavadinimai net šviečia neoninėmis šviesomis. Daugelis pakelės užkandinių gana nedidelės, senokai remontuotos, tad patrintos sienos – tarsi privaloma jų dalis. Kai kuriose užkandinėse gali pasirodyti, kad trūksta elementarios higienos. Bet vietiniai į tai nekreipia dėmesio. Viskas dėl pasitikėjimo.
Daug šio stiliaus užkandinių veikia į traukinio vagonus panašiose vietose. O jeigu užkandinė miesto centre – tuomet įrengta nedidelėje, pailgoje patalpoje, kur įėjimą dažniausiai rasite pastato kampe.
Beveik visų jų interjeras ir išdėstymas vienodas. Didelis, pailgas baras, prie kurio išstatytos kėdės. Ir keletas staliukų prie langų. Vienas nuo kito atskirti minimaliomis pertvaromis, kad neužimtų daug vietos, kad kuo daugiau valgytojų sutilptų.
Dažnu atveju užkandinėje, prie durų stovi muzikos aparatas, kurį daug kas vadina „muzikos mašina“. Į jį žmonės meta dolerio ketvirčius ir užsisako mėgstamus kūrinius, valgymo fonui.
Ant sienų kabo nuotraukos ir plakatai. Kai kas tokiu būdu parodo, kad „čia valgė įžymybė“ arba tiesiog demonstruoja istorines užkandinės akimirkas. Įrėmina įkūrėjo portretą, sukabina darbuotojų gyvenimo akimirkas.
Tokiose pakelės užkandinėse visą dieną, nuo ankstyvo ryto iki kokios 15 valandos arba vakaro, o kai kuriose ir visą parą, galite valgyti sočius ir pigius pusryčius. „Breakfast all day“ – rašoma visur. Žodis „sočius“ gal net gi per silpnas jiems apibūdinti, reikėtų sakyti – „labai sočius“, arba net „neįveikiamus“. Iš tikrųjų, pas kas antrą užkandinės klientą lėkštėje kas nors lieka. Gal todėl, kad amerikiečiai užsisakinėja po dvi porcijas valgio, o europiečiams turistams net ir viena būna per didelė. Tad ir tie, ir tie palieka.
Daugeliui lietuvių šios vietos gali priminti filmus ir serialus, nes užkandines juose nuolat rodo. Holivudo sukurti herojai ten susitinka aptarti verslo reikalų, tariasi kaip plėšti bankus, aiškinasi meilės peripetijas, kartais užkandinėse žudo, šaudo, arba, jeigu tai lėto veiksmo epizodas – tiesiog valgo ir žiūri pro langą, į pro šalį važiuojančius automobilius, apie kažką svajoja arba klajoja prisiminimuose. Realybė, beje, labai panaši į tuos filmus. Klientūra – įvairiausia flora ir fauna.
Nuostabus dalykas užkandinėse – personalas su savo uniformomis. Daugelis padavėjų nešioja tokias juokingas kepuraites, o marškinių kišenėlėje bloknotą užsakymams užsirašyti.
Šiose užkandinėse veikia sava sistema. Atėjusį svečią pirmiausia pasitinka administratorius-susodintojas, būtent jis sprendžia, kurią vietą pavalgymui gausite. Tas žmogus labai rimtu veidu reguliuoja srautus prie durų, jam ne vis vien, kas sėdės prie keturviečio staliuko, tikrai ne koks vienišius, ir ne porelė. Trys svečiai – minimum. Tuos, kurie po vieną – sodina prie baro. Nors jie ir patys ten nori. Amerikiečiai valgydami mėgsta kalbėti su barmenais, diskutuoti politiniais klausimais arba aptarti kas vakar pasirodė „Amerikos dievaityje“ („American Idol“ - angl.).
Tie patys administratoriai-susodintojai jus ir išlydės, kai pavalgysite. Būtent jiems pateiksite padavėjo išrašytą čekį, o administratorius iš jūsų paims pinigus ir jeigu būsite dosnūs – priims arbatpinigius. Atminkite 10 procentų nuo sąskaitos – Amerikoje yra mažokai, palikite bent 18 ar 20 procentų, va tada visi liks laimingi.
Padavėjai irgi turi savo sistemą. Bet kurio nesustabdysite. Atskiras žmogus dažniausiai būna atsakingas už gėrimus. Jis visuomet su savimi nešioja porą indų kavos, ir tuo gėrimu vis papildo visų svečių puodelius. Bene svarbiausia pakelės užkandinės ypatybė – už kavą susimokate tik vieną kartą ir geriate jos tiek, kiek norite. Net galite paprašyti išsinešimui, kad į termosą įpiltų. Pienas ar grietinėlė stovi ant stalų, tad pasibalinate patys, jeigu tik yra noro.
Kai kurie svečiai tik dėl kavos ir atvyksta. Jie sėdasi skaityti laikraščių ir geria jos kokius penkis puodelius. Tai kaip kultūrinė stotelė prieš darbą ar kitus dienos reikalus.
Pagrindiniai užkandinių patiekalai – omletai ir kiaušinienės su visokiais priedais, dažniausiai konservuota mėsa (liaudyje vadinama „tušonke“), pupelės iš skardinių, riebi šoninė, savotiškas bulvių asorti. Jos būna supjaustomos smulkiais kubeliais ir kepinamos riebaluose, o tada patiekiamos prie kiaušinio su kitais priedais.
Žinoma, tokiose užkandinėse visi valgo pūstus amerikietiškus blynus, kurie lėkštėje sudedami į vieną kalną. Kokie 3-4-5 vienoje porcijoje. Prastesnėse užkandinėse blynai turi stiprų sodos skonį (pasiruoškite tam), aukštesnio lygio užkandinėse – tą skonį kažkaip maskuoja arba tiesiog deda mažiau sodos. Kiekvienas svečias renkasi, kokių priedų prie blynų nori. Pats originaliausias ir keisčiausias mums lietuviams receptas – blynai su amerikiečių dievinama šonine, su keliais gabalais sūdyto sviesto arba šaukštu margarino, taip pat su saldžiuoju klevų sirupu ant viršaus.
Sirupo ten niekas negaili, pila kokius 5 valgomus šaukštus. Ir tada valgo tokį miksą. Sūriai-saldu, įdomus potyris. Ne visiems suprantamas. Jeigu norisi truputį švelniau – imkite blynus su mėlynėmis. Irgi labai populiarus derinys, miško uogas įkepa į tešlą ir dar kelias užbarsto ant viršaus. Tada vėl gi pilatės klevų sirupo. Nes grietinės ten niekas neduoda. Jeigu norite – nemokamai galite gauti kelių rūšių džemą – apelsininį, braškinį ir vynuoginį. Pastarąjį labai mėgsta vyresnio amžiaus poniutės, jeigu ne ant blynų tai ant skrebučių.
Kai kurios užkandinės – labiau orientuotos į dažnai pasistiprinti užsukančius policininkus – savo meniu turi spurgų. Didelių arba mažų, tokių mažyčių kaip centukai. Spurgos valstijose irgi savotiškos, su dvigubu pacukrinimu. Nors jos keptos iš saldžios tešlos, bet gamintojai jas dar apvolioja cukraus milteliuose, kartais pertepa saldžiu cinamono mišiniu.
Jeigu meniu nėra spurgų – rasite belgiškų vaflių, kuriuos mėgsta patiekti su kalnu grietinėlės, uogomis ir vaisiais bei įvairiomis glazūromis. Vaizdas įspūdingas, skonis gana paprastas.
Už vieno žmogaus pusryčius užkandinėje nesumokėsite daugiau dešimties dolerių. Nebent kaip ir amerikiečiai imsite du ar daugiau patiekalų. Įprastai suma žmogui būna tarp 6-8 dolerių. Miestuose brangiau, pakelėse pigiau.
Per savaitę praleistą Ilinojaus valstijoje, aplink Čikagos miestą – kiekvieną rytą valgydavau vis kitoje užkandinėje. Vienos jų priklauso tinklams, kitos pavienės, unikalios.
Iš tų tinklinių labiausiai patiko „Juicy O“, kuriuose vos tik prisėdus padavėja atneša nemokamą dubenį mažų spurgyčių. Šis tinklas visiškai senovinis, pilnas įdomių amerikietiškų daikčiukų (pavyzdžiui, istorinių mašinų numerių, keistų formų puodelių, trisdešimties metų senumo laikraščių, plakatų), tad kol ruošia valgius (tai trunka iki 10 min.) galima pasivaikščioti ir pasidairyti.
Iš tų pavienių, įspūdį paliko maža užkandinė Willow Springs miestelio pakraštyje, labai paprastu pavadinimu “Willow Springs Family Restaurant” (šeimos restoranas – liet.). Maistas gal ir ne žurnalinės išvaizdos, bet man pasirodė, kad tokioje atokioje vietoje – mačiau tą tikriausią amerikietiško gyvenimo vaizdelį. Kai vos paeinančių senjorų pora šeštadienio rytą, tradiciškai užsuko suvalgyti savo omleto su blynais derinio (viskas vienoje lėkštėje). Kai penki tolimųjų reisų vairuotojai pasidarė pertrauką tarp reisų ir suvalgė didžiulius dubenis Čili sriubos. Kai daugiavaikės šeimos valgė ir svaidėsi blynais. Visi vieni kitus pažįsta, persimeta keliomis frazėmis.
Atminkite! Keliaujant į Ameriką būtų šventvagystė neužsukti į nors vieną užkandinę. Arba, kaip ir minėjau teksto pradžioje – šios užkandinės gali net būti pagrindine jūsų kelionės priežastimi. Tikrai yra tokia rūšis žmonių, kurie būtent su tokiu tikslu nuvažiuoja tūkstančius kilometrų per valstijas, kad aplankytų kuo daugiau užkandinių, paragautų tikrųjų amerikietiškų valgių, pažiūrėtų pačių keisčiausių interjerų ar padavėjų aprangos detalių. Juk net knygos apie tai leidžiamos.
