Kenkiame sau
Žalingus įpročius dažniausiai siejame su besaikiu alkoholio, tabako ar kitų kvaišalų vartojimu, tad kartais nepastebime mažiau akivaizdžių kenkimo sau ir aplinkiniams formų. Prisirišimas prie azartinių lošimų, žalingi mitybos įpročiai, užsisėdėjimas prie televizoriaus ar kompiuterio, darboholizmas, pirkimo manija, pernelyg susaistantys santykiai – tai tik keli psichologinių priklausomybių pavyzdžiai, kurie būdingi tiek jaunajai, tiek vyresniajai kartai. Svaiginimąsi įvairiomis cheminėmis medžiagomis beveik vienbalsiai prilyginame lėtam savęs žudymui, o „mažiau kenksmingų“ žalingų įpročių poveikį žmogaus fizinei bei dvasinei sveikatai įprasta vertinti įvairiai. Tačiau net ir nekaltos silpnybės turi panašų formavimosi mechanizmą, kuris kiekvieną iš mūsų gali įklampinti į priklausomybės liūną.
Siekiame malonumo
Mums visiems yra būdingas įgimtas troškimas siekti malonumo. Kartu stengiamės išvengti bet kokio skausmo ar diskomforto. Tad prigimtis kiekvieną iš mūsų daro neatsparų įvairiausiems žalingiems įpročiams. Tarpusavio santykių problemos, nesaugumas, žemas savęs vertinimas, skurdas, socialinė atskirtis, asmeninės dvasinės problemos, šiuolaikinio gyvenimo tempas bei pašalinių žmonių įtaka – visa tai gali paskatinti atsiribojimą nuo skausmingos ir sunkiai pakeliamos tikrovės. Psichiką veikiančios medžiagos ar kita žalinga veikla sukuria iliuzijų pasaulį, kuriame asmuo išsivaduoja nuo psichologinės įtampos. Iš pradžių tokiu būdu vaikomasi išskirtinio malonumo, tačiau ilgainiui žalingi įpročiai tik padeda trumpam pašalinti nemalonius potyrius, kuriuos sukelia realus gyvenimas. Kvaišalų vartojimo atveju žmogus tampa fiziškai priklausomas nuo cheminių medžiagų, tad užsitęsusi abstinencija jam sukelia skausmingus pojūčius. Tačiau net ir po visiško organizmo išvalymo nuo svetimkūnių žmogui be galo sunku išsivaduoti iš psichologinės vergystės.
Įpročio jėga
Priklausomybės supančioja žmogaus suvokimą ir valią, kad žalingų įpročių įsitvirtinimui asmens elgsenoje nepasipriešina nė viena jo asmenybės dalis.
Pastebėta, kad priprasti prie tam tikros medžiagos ar veiklos galima labai greitai, tačiau įveikti įsišaknijusį prisirišimą yra labai sudėtinga.
Atsikratyti nelengva net iš pirmo žvilgsnio visai nekaltų ydų ar trūkumų.
Žalingas įprotis savo galia neretai prilygsta prigimtiniams instinktams, tad jis dažnai tampa viena iš pagrindinių asmenybės varomųjų jėgų.
Jos veikiamas žmogus ant priklausomybės aukuro aukoja tiek savo, tiek aplinkinių žmonių gerovę.
Kai kurie tyrėjai teigia, kad galutinis išsivadavimas iš žalingų įpročių vergystės tėra iliuzija.
Jų nuomone, iš bet kokios priklausomybės liūno ištrūkęs asmuo turėtų nuoširdžiai džiaugtis kiekviena diena, kurią jam pavyko išgyventi be atkryčio.
Vaikystės pavojai
Malonumo principas yra itin svarbus vaikams, tad jie lengvai gali tapti žalingų įpročių aukomis. Juk būtent vaikystėje susiformuoja kiekvienam asmeniui būdingas atsakas į stresines situacijas.
Vieni vaikai išmoksta efektyvių įveikimo būdų, o kiti pradeda ieškoti priemonių, padedančių bent kurį laiką išvengti nemalonumų.
Ankstyvoje vaikystėje daugumai mažųjų būdingos vengimo reakcijos, tačiau ilgainiui jie išmoksta tinkamai tvarkytis ir su ne itin patraukliais aplinkos dirgikliais.
Vaikai dažniausiai mėgdžioja suaugusiųjų elgesį, tad kartu su teigiama vyresniųjų patirtimi neretai perima ir nepageidaujamus žalingus įpročius.
Toks mokymasis ne visuomet būna paremtas tiesioginiu pavyzdžiu. Besiformuojanti asmenybė itin imli visuomenėje vyraujančioms nuostatoms bei vertybėms.
Kadangi įvairios priklausomybės vis dar vertinamos nevienareikšmiškai, vaikas ar jaunas žmogus gali susidaryti įspūdį, kad kai kurie žalingi įpročiai yra nekenksmingi.
Polinkis pažinti ir tyrinėti pasaulį taip pat sukuria situacijų, kai mažieji susiduria su įvairiomis pagundomis. Tačiau kelias į priklausomybę neretai prasideda jau anksčiau, neišsprendus savęs vertinimo, prisitaikymo, tarpusavio santykių, stresinių situacijų įveikimo bei kitų problemų.
Apsaugoti vaikus
Tėvų ir kitų šalia esančių suaugusiųjų pareiga apsaugoti vaiką nuo žalingų įpročių, kurie itin kenkia jauno organizmo vystymuisi ir asmenybės brendimui. Kadangi nuo neigiamos aplinkos įtakos savo atžalų visiškai izoliuoti negalime, turėtume visapusiškai stiprinti mažųjų psichologinį atsparumą. Aukštas savęs vertinimas, geri socialiniai įgūdžiai ir gebėjimas susidoroti su stresinėmis situacijomis padės vaikui išvengti priklausomybės nuo žalingų įpročių žabangų.
Svarbu nuo mažens skiepyti sveikos gyvensenos principus, skatinti rūpintis tiek fizine, tiek dvasine sveikata.
Asmeninis tėvų ir kitų šeimos narių pavyzdys bene geriausiai vaikams paliudytų tiesą, kad jokie dirbtiniai malonumo pakaitalai neatstos tikrojo gyvenimo džiaugsmo.
