– Jūsų naujausias spektaklis „R.E.M.“ suteikia galimybę žiūrovui pasinerti į jauno žmogaus pasaulį šių dienų Lietuvoje, koks šis spektaklis?
– Spektaklis yra apie tą būseną, kai jautiesi tiesiog užstrigęs. Būseną, kurioje mano manymu, dabar yra dauguma jaunų žmonių, kurie neemigruoja, bet nežino, kodėl neemigruoja, nes priežasčių emigruoti yra kur kas daugiau nei pasilikti. Noras buvo iškrapštyti šią būseną ir jos priežastis. Pats projektas prasidėjo nuo klausimo, kurį uždaviau visiems, kodėl mes visi dar neemigravome.
Labai smagu, kad mes nuo šio klausimo toli nuplaukėme. Tai nėra spektaklis apie emigraciją. Daugiau apie vidinius demonus, kurie mus spaudžia. Jie nėra nei geri, nei blogi. Tiesiog yra tai, su kuo mes gyvename. Man atrodo, kad labai svarbu apie šį jausmą užsiminti arba bent pradėti galvoti vien tam, kad suprastumėm, kur mes esame. Žinai, būna tas momentas, kai sėdi labai pavargęs ir žiūri į vieną tašką. Kartais atrodo, kad būsena tvyranti tarp jaunų žmonių labai panaši. Nors dažnai ir veikiame daug dalykų, tačiau neaiškumo ir pasimetimo jausmas nedingsta.
– Kas slypi po spektaklio pavadinimu „R.E.M.“?
R. E.M. (angl. rapid eye movement, liet. greitas, trūkčiojantis žmogaus akių judėjimas miego metu) – tai miego fazė, kurios metu mūsų kvėpavimas sutankėja, tampa nereguliarus, akys po vokais pradeda neritmingai judėti, o raumenys atsipalaiduoja ir trūkčioja. Žmogų ištinka atonija. Šis paradoksinis miegas savotiškai primena jauno žmogaus, kasdien savimi perkošiantį didžiulį informacijos srautą, jauseną šiandienos Lietuvoje.
Jis kasdien gauna daug skirtingų instrukcijų, ką reikia daryti ir ko nereikia daryti. Šeima patarinėja viena, draugai sako visai ką kita, o jis paprasčiausiai sėdi vienoje vietoje ir nieko nedaro. Jam trūkčioja kojos ir kyla klausimas, kaip išsilaisvinti. Šioje būsenoje žmonės kartais lunatikuoja. O juk sakoma, kad lunatikų geriau nežadinti.
– Nors spektaklis nėra apie emigraciją, tačiau šis motyvas gana ryškus jame. Viešojoje erdvėje nesiliaujama kalbėti apie šią problemą, kokia jūsų nuomonė apie emigraciją?
– Emigracija nėra problema. Emigracija yra rezultatas. Dažnai neišsipildžiusių lūkesčių. Svarbus čia ir skirtingų kartų aspektas ir kaip jos buvo auklėjamos. Po nepriklausomybės įgauta laisvė ir skirtingi būdai, kaip tą laisvę galima suprasti, irgi svarbu, kai kalbame apie emigraciją.
Kitas momentas - kartais atrodo, kad nėra prošvaisčių. Atrodo, kad bandai irkluoti pelkėje, bet nesimato nei krašto, nei pradžios, nei pabaigos. Tu esi kažkur ir suvoki, kad vienintelis būdas išgyventi yra irkluoti. O tada atskrenda lėktuvas ir siūlo skristi kitur. Tada šiek tiek pasimeti, juk čia tavo valtis. Žinoma, žvelgiant iš valstybės pusės, emigracija yra milžiniška problema. B
et pradėjus gilintis į tai, kodėl žmonės išvažiuoja, supranti, kad tai - individualus dalykas. Aš ir pats sau tą klausimą užduodu, ar geriau čia nusivažiuoti visai, ar geriau išvažiuoti ir pažinti kažką naują, pamatyti pasaulį šiek tiek kitu kampu, išmokti naujų dalykų ir tada grįžti. O grįžus bandyti kurti turint naują žvilgsnį. Labai džiaugiuosi tais žmonėmis, kurie Lietuvoje kuria naujus verslus, naujas idėjas. Tačiau labai daug girdžiu, kaip jiems tą daryti nelengva ir kaip daug kas trukdo. Vienintelis jų noras būtų, kad sistema netrukdytų, o tiesiog leistų būti.
– Spektaklyje labai daug pažįstamos realybės, kaip atsirado „R.E.M.“?
– Spektaklio tema prasidėjo per Klaipėdos jaunimo teatro organizuojamą festivalį „Jauno teatro dienos“. Šio festivalio metu susipažinau su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais ir pradėjau svarstyti, ką būtų galima kartu su jais sukurti. Ieškodamas medžiagos spektakliui, tiesiog pažvelgiau į aktorius, kurie gyvena Klaipėdoje. Šiame mieste yra daug gerų dalykų, tačiau čia sunku ekonomiškai ir kūrybiškai. Be to, pas miestas nuolat tuštėja, tad pradėjome su kūrybine grupe tai analizuoti ir tirti.
– Tad spektaklis atėjo iš kūrybinės grupės aplinkos?
– Taip, visiškai. Visą pavasarį aš Klaipėdoje dariau dirbtuves skirtingomis temomis. Nagrinėjome, kaip mes jaučiamės erdvėje. Šio spektaklio pagrindas – aktorių stebėjimai Klaipėdoje. Aktoriai vaikščiojo po kavines, gatves ir kitas erdves bei rašė apie žmones, kuriuos mato.
Visa tai buvo lyg tyrimas, kuris įgavo kitą formą – šiek tiek fantasmagorišką derinį. Visą tą pasaulį, kurį aktoriai pamatė, mes bandėme sukonstruoti kaip atitikmenį į vieną personažą. Spektaklyje, žinoma, atsirado ne tik Klaipėda, bet ir tai, ką mes pažįstame ir su kuo susiduriame – įvairūs mitai, medijos, kurios mus užverčia milžinišku informacijos kiekiu, kuris mus nepadeda, o greičiau tik trukdo.
– Dažnai aplanko įspūdis, kad dabartinės jaunų žmonių kartos nesigirdi, kad ji neturi savo balso, kaip manote, kodėl tai yra?
– Jaunų žmonių yra, tačiau jie tarsi prispausti po plyta. Praėjusios kartos paliko mums daug puikių dalykų, tačiau bėda ta, kad ir toliau viskas vyksta pagal jų palikimą. Vienas ryškesnių pavyzdžių yra teatrai, kurie labai sunkiai, bet pagaliau pradėjo įsileisti jaunus kūrėjus. Žinoma, mes dabar jau pereiname į kitą etapą, kai visi pradeda kalbėti ir neaišku, kas iš to išeis. Matyt, turės atsirasti balansas. Jaunam žmogui sunku, nes jam niekas nepadeda.
Ne finansine prasme, o moraline – juos mažai kas palaiko. Tokiame kontekste labai sunku augti. Juk yra nemažai pavyzdžių, kai jaunas specialistas ar menininkas, išvykęs į užsienį įsitvirtina ir greitai pradeda kilti karjeros laiptais. Matome, nemažai jaunų išeivių, kurie gana įvairius apdovanojimus kažkur Dubajuje, Australijoje ar D. Britanijoje. Taip nutinka, nes kažkas pamato jų norą dirbti ir suteikia jiems visas galimybes. Juk jei arklys nori bėgti, tai reikia jam leisti bėgti. Kurdami spektaklį „R.E.M.“ turėjome mintį būti tuo jauno žmogaus balsu, tačiau vėliau supratome, kad pirmiausia reikia pamatyti tą kosmosą, kuriame esame, o tada tik pradėti kalbėti.
