Dažniausiai tai būna kino vakaras su įdomiais, gerais, o kartais ir visiškai kvailais siaubo filmais.
Būtent tokiam vakarėliui mes ir norime Jums pasiūlyti 10 įdomiausių, labiausiai intriguojančių, originalių ir išties baisių siaubo filmų, po kurių peržiūros pasijusite labai nejaukiai.
Dešimt rekomendacijų šiam Helovinui:
„Helovinas“ (angl. „Halloween“), 1978 m.
Koks būtų Helovinas be kultinio Johno Carpenterio filmo apie serijinį žudiką Maiklą Majersą? Tikrai nekoks.
Filmas pasakoja apie 1963 metų nepavykusį psichiškai nestabilaus Maiklo (akt. Tony Moran) bandymą nužudyti savo jaunesnę seserį Laurę (akt. Jamie Lee Curtis), kuris po penkiolikos metų pabėga iš psichiatrinės ligoninės, kad užbaigtų tai, ką buvo pradėjęs.
Ši juosta pasižymi ne tik kraupiai atrodančiomis smurto scenomis, bet dar ir pusantros valandos išlaikoma įtampa, kuri užburia ir nepaleidžia iki paskutinės filmo akimirkos.
Tai yra geriausias šios serijos filmas, kuris sulaukė dar septynių tęsinių ir dviejų perdirbinio dalių, o kitais metais, švenčiant keturiasdešimtmetį nuo originalios juostos pasirodymo, pasirodys visiškai nauja „Helovino“ vizija su ta pačia pirmtako žvaigžde Jamie Lee Curtis.
„Egzorcistas“ (angl. „The Exorcist“), 1973 m.
„Pats baisiausias visų laikų filmas“ – būtent taip yra apibūdinama kino profesionalų ir siaubo žanro gerbėjų ši dešimčiai „Oskarų“ nominuota ir du iš jų laimėjusi juosta.
Šio išskirtinio „Oskarinio“ režisieriaus Williamo Friedkino filmo istorija sukasi aplink žinomos aktorės Kris Maknyl (akt. Ellen Burstyn) ir jos nepilnametės dukters Reigan (akt. Linda Blair) tragediją. Mergaitė pradeda elgtis neadekvačiai, todėl daktarai diagnozuoja jai psichinį sutrikimą, kurio negali paaiškinti. Tačiau mergaitės atėjęs aplankyti kunigas Merinas (akt. Max von Sydow) įtaria, jog tai jokia liga, o apsėdimas.
Filmas savo laikais buvo labai cenzūruojamas, todėl kino ekranuose 1973 metais pasirodė švelnesnė ir ne tokia šokiruojanti versija. Tačiau 2000 metais buvo nuspręsta išleisti prailgintos trukmės filmą, kuris vadinosi „Versija, kurios jūs niekad nematėte“. Bet ir ji netapo finaliniu akordu šiam filmui. 2010 metais pasirodė dešimčia minučių ilgesnė „Išplėsta režisieriaus versija“, kuri ir tapo galutiniu „Egzorcisto“ leidimu.
„Švytėjimas“ (angl. „The Shining“), 1980 m.
Kitu ikonišku siaubo filmu tampa kultinis kino genijaus Stanley‘io Kubricko projektas, paremtas žymia amerikiečių rašytojo Stepheno Kingo knyga „Švytėjimas“.
Filmo siužetas pasakoja apie rašytoją Džeką Toransą (akt. Jack Nicholson), kuris norėdamas atitrūkti nuo miesto šurmulio bei pagauti naują įkvėpimą būsimam kūriniui, su savo šeima iškeliauja į vieną žiemą nedirbanti ir sniego užpustytą viešbutį kalnuose. Tačiau ten atvykus, po kurio laiko Džekas tampa visiškai kitokiu žmogumi. Jame prabunda maniakiški instinktai, kurie priverčia jį medžioti savo žmoną Vendę (akt. Shelley Duvall) ir sūnų Denį (akt. Danny Lloyd), kad juos nužudyti.
1980 metais pasirodęs filmas, kuris dabar yra laikomas kaip vienas svarbiausių siaubo žanro kūrinių, prieš 37 metus sulaukė labai daug neigiamos kino profesionalų kritikos, o pats rašytojas Stephenas Kingas buvo įsiutęs dėl tokio jo literatūrinio kūrinio paniekinimo. Tai nulėmė, jog juosta gavo dvi nominacijas „Auksinėms avietėms“ blogiausio režisieriaus ir blogiausios aktorės kategorijose.
„Išvarymas“ (angl. „The Conjuring“), 2013 m.
Jeigu galima būtų įvardinti geriausią XXI a. siaubo filmą, tai be jokių abejonių 2013 metais pasirodęs Jameso Wano filmas atsidurtų tokio sąrašo viršūnėje.
Filmo siužetinė linija sukasi aplink Edą (akt. Patrick Wilson) ir Loreiną (akt. Vera Farmiga) Vorenus tiriančių bylas, susijusias su paranormaliais reiškiniais. Vieną dieną į juos kreipiasi viltį praradusi moteris, kurios teigimu jos atokioje fermoje pradėjo dėtis keisti ir protu nesuvokiami dalykai. Vorenai nedelsiant atvyksta į vietą, kurioje jų manymų apsigyveno labai stiprus demonas.
Pirmasis „Išvarymo“ filmas tapo ne tik visišku finansiniu fenomenu režisieriaus Jameso Wano, kuris tituluojamas XXI a. siaubo žanro genijumi, karjeroje, bet dar ir kokybiškai pavyzdine juosta, kuri dėka populiarumo tarp siaubo mėgėjų tampa viena didžiausių siaubo frančizių. Jau dabar „Išvarymo“ filmų serija turi keturias juostas, o iki 2020 metų jų skaičius padvigubės. Kitais metais sulauksime „Vienuolės“ (angl. „The Nun“), o po jos yra suplanuoti dar trys šios serijos filmai.
„Tas“ (angl. „IT“), 2017 m.
Kas galėjo patikėti, jog šiais metais pagal populiariausią rašytojo Stepheno Kingo pastatytą knygą, pirmasis suplanuotos dilogijos „Tas“ filmas taps daugiausiai užsidirbusiu visų laikų siaubo filmų, nukarūnuodamas kultinį „Šeštą pojūtį“ (angl. „The Sixth Sense“).
Filmo istorija ganėtinai paprasta, tačiau be gali įtraukianti.
Derio miestelyje įvyksta tragedija – dingsta šešiametis Džiordžis (akt. Jackson Robert Scott), kuris vieną lietingą dieną išėjo į lauką pažaisti su savo laiveliu. Ir tai ne vienetinis atvejis, kai miestelyje keistomis aplinkybėmis dingsta vaikai. Tačiau niekas net nenutuokia, jog už visas šias nelaimes yra atsakinga nepasotinama piktoji dvasia, įsikūnijusi į šokantį bei iš pirmo žvilgsnio visiškai nepavojingai atrodantį klouną, vardu Penivaisas (akt. Bill Skarsgard).
Juosta į kino teatrus keliavo ganėtinai sunkiai, nes buvo iškilusios problemos su scenarijumi ir matoma vizija. Iš pradžių buvo norėta sukurti labai žiaurų ir atvirą šiuolaikinį filmą, kurio cenzas būtų N-21, tačiau su tuo nesutiko nei jaunus personažus įkūnijusių aktorių tėvai, nei pati kino studija, dėl ko iš projekto pasišalino „Tikrojo detektyvo“ (angl. „True Detective“) kūrėjas Cary‘is Fukunaga bei pagrindinio vaidmens atlikėjas Willas Poulteris. Tačiau kaip matome, tai buvo geras sprendimas, nes filmas ne tik išvengė pornografinių ir labai neskanių elementų, bet dar ir sugebėjo sukelti nostalgiją devintam praeito amžiaus dešimtmečiui, kaip tą padarė serialas „Keisti dalykai“ (angl. „Stranger Things“).
„Psichopatas“ (angl. „Psycho“), 1960 m.
Turbūt nėra žmogaus, kuris nebūtų bent jau girdėjęs apie Alfredą Hitchcocką ir jo 1960 metais pasirodžiusį kino šedevrą, pakeitusį siaubo žanrą amžiams.
Istorija čia sukasi aplink Marion Krein (akt. Janet Leigh), kuri iš savo ofiso pavagia ganėtinai stambią pinigų sumą ir pabėga iš miesto. Važiuodama kur akys mato, moteris apsistoja viename kelio motelyje. Tačiau ji net nenutuokia, kas dedasi šiame iš pažiūros ramioje ir svetingai atrodančioje apgyvendinimo įstaigoje.
Šio unikalaus filmo, paremto rašytojo Roberto Blocho literatūriniu kūriniu, pasakojimas rutuliojasi dviem skirtingais būdais, kas išties nebuvo būdinga to laikmečio kino projektams, ypač, jog vidury filmo įvyksta sunkiai paaiškinamas veiksmas, kurio metu viskas apsiverčia aukštyn kojomis.
Būtent dėl to režisierius Alfredas Hitchcockas beveik visoje šalyje supirko didžiąją dalį „Psichopato“ knygos egzempliorių, kad žiūrovai iki pat filmo galo negalėtų suprasti, kaip baigsis šis filmas.
„Babadukas“ (angl. „The Babadook“), 2014 m.
Ši australų ir kanadiečių koprodukcija yra vienas iš baisiausių ir originaliausių pastarojo dešimtmečio siaubo filmų, kurio „siaubo šokliai“ priverčia drebėti net ir pačius drąsiausius žanro mėgėjus.
Filmo siužete pasakojama apie Ameliją (akt. Essie Davis), kuri ne taip ir seniai, prieš šešerius metus prarado savo vyrą ir pagimdė sūnų Samuelį (akt. Noah Wiseman). Šešiametis vaikinas dažnai savo sapnuose regi įvairiausias pabaisas ir kitus ne itin malonius vaizdus. Vieną dieną jis paprašo mamos paskaityti jam prieš miegą istoriją apie paslaptingą veikėją, vardu Babadukas. Nuo to momento, kai mama paima sūnaus rastą knygą į rankas, prasideda tikras košmaras, nes visos vaikino baimės, kurias jis sapnavo, įgauna tikrą pavidalą.
Ši, vos du milijonus dolerių kainavusi juosta sugeba išgąsdint taip gerai, jog filmui nereikalingi jokie šlykštūs ir itin atviri vaizdai. O viskas dėl to, jog juostos režisierė Jennifer Kent pasinaudojo senomis klasikinių siaubo filmų technikomis, sukurdama baugią atmosferą, kurios visiškai pakanka norint sukelti žiūrovui baimę.
„Rozmari kūdikis“ (angl. „The Rosemary‘s Baby“), 1968 m.
Prieš beveik penkis dešimtmečius lenkų režisierius Romanas Polanskis sukūrė vieną ryškiausių savo karjeroje darbų – išskirtinio grožio ir atmosferos siaubo filmą, kuris yra laikomas vienu iš svarbiausių antrosios XX a. pusės kino filmų.
Filmas pasakoja apie jauną ir vaikų neturinčią Vudhausų šeimą, kuri persikrausto gyventi į Niujorką. Ten jie iš karto susipažįsta su ekscentriškais ir labai maloniais kaimynais – Mine (akt. Ruth Gordon) ir Romanu (akt. Sidney Blackmer) Kastevetais. Puikiai sau gyvenanti naujuose namuose Rozmari (akt. Mia Farrow) vieną naktį susapnuoja baisų sapną apie demoną, kuris ją negailestingai išprievartauja. Neužilgo po to košmaro Rozmari sužino, jog yra nėščia. Tačiau ji net nenutuokia, kokią svarbą jos maloniems kaimynams turi būsimas vaikas.
Ši, dviems „Oskarams“ nominuota juosta nuo pat pirmų akimirkų įtraukia ir nepaleidžia iki finalinių titrų dėl savo mistinio ir itin painaus siužeto, kurio metu sunku suprasti ar tai, kas vyksta pagrindinės herojės gyvenime, yra fikcija, ar tikrovė. Taip pat filme yra eskaluojama ne tokia ir dažna tais laikais kine matyta okultizmo tema, kurios dėka filmas atskleidžia pačias niekingiausias sektantų paslaptis.
„Kruvinos skerdynės Teksase“ (angl. „The Texas Chainsaw Massacre“), 1974 m.
Galima teigti, jog būtent nuo Odaveidžio prasidėjo šiurpių ir negailestingų maniakų mada, kurie makabriškais būdais susidorodavo su savo aukomis.
Filmo istorija pasakoja apie grupelę jaunų žmonių, kurie išsiruošia į Teksasą patikrinti, ar vandalai ir chuliganai nesuniokojo jų draugės senelio kapo. Tačiau atvykę į vietą jie nusprendžia aplankyti seną fermą, kurioje kadaise gyveno palaidotas senelis. Ta diena taps jiems pražūtinga, nes šalia gyvena kanibalų šeima, kuri jau seniai neturėjo tokių gardžių svečių.
Vos tik pasirodžiusi kino ekranuose Tobe‘o Hooperio juosta iš karto tapo dideliu finansiniu hitu, tačiau dėl pernelyg atvirų scenų filmas buvo sukarpytas cenzūros puoselėtojų, jog tik po dvidešimties metų juosta buvo parodyta tokia, kokią ją matė pats režisierius.
Kultinis originalaus filmo statusas taip pat prisidėjo prie trijų tęsinių, vieno perdirbinio, priešistorės ir netgi 1974 metų tiesioginio tęsinio, kuris dienos šviesą išvydo 2013 metais. Naujasis filmas pasirodė prieš kelias savaites ir jame buvo papasakota Odaveidžio vaikystė. Bet nė vienas iš jų neprilygo originalui, kuris ir dabar kelia šiurpią jį bežiūrint.
„Kankinės“ (angl. „Martyrs“), 2008 m.
Prancūzų psichologinis siaubo filmas, kurį režisavo Pascalis Laugieris, sukelia tikrą šleikštulio ir neišpasakytos baimės kokteilį, jog jį bežiūrint norisi tiesiog užmerkti akis ir negirdėti žmonių skausmo.
Juostos siužetinė linija sukasi aplink prieš metus dingusią mergaitę, kurią ištiktą šoko būsenos netikėtai randa kelyje. Pradėjusi tyrimą policija bando išsiaiškinti, kas buvo ją laikęs visus tuos metus, ką su ja darė ir kokioje vietoje ji buvo. Tačiau pareigūnai net nenutuokia, kas už viso to slepiasi ir kokius baisius dalykus teko išgyventi mergaitei.
Šis filmas yra tikrai ne silpnų nervų žiūrovams, ypatingai dėl kelių labai jau atvirų ir nemalonių scenų, kurias bežiūrint galima ir apsivemti. Ir čia nėra jokie juokai. Per filmo premjerą 2008 metais kino salėje neištvėrę žmonės bėgo į tualetus, kad galėtų išsivemti, nes tai, ką šioje juostoje parodė režisierius Pascalis Laugieris, yra išties kraupu. Tačiau pati istorija ir ypač jo detektyvinė dalis kelia labai geras emocijas ir susidomėjimą, nes iki pat finalo nežinai, kaip baigsis šis kruvinas ir makabriškas filmas.
