Bet šiandien ne apie tai. Šiandien, kaip ir kiekvieną dieną, norėčiau pasidžiaugti savo trylikamečiu broliu Dominyku. Jis, būdamas mažesnis, neišskirtinai nuo kitų bendraamžių išbandė save įvairiose srityse, lankė įvairius būrelius bandydamas atrasti save.
Vieną rytą atsikėlęs, jis pareiškė, kad nori tapti futbolininku. Ši svajonė jo širdelėje gyveno, ko gero, vienerius metus, kol galiausiai tėveliai jį nuvedė į Vilniaus futbolo mokyklą „Ateitis“. Atrodo, kad svajonė, kaip ir išsipildė? Dalinai, bet kad ją pasiektum, suprantama, reikėjo daug darbo, pastangų ir neblėstančio noro.
Mano brolis norėjo būti vartininku, mums, šeimai, tai pasirodė keistas ir įdomus pasirinkimas, argi malonu, kai į tave spardo kamuolius? Tačiau leidome nuspręsti broliui, nes tik jis pats žino, kas jam yra geriausia. Ir ką gi, diena iš dienos įtemptų treniruočių, varžybos po varžybų, po kiekvienos iš jų matėme ir džiaugėmės, kaip mūsų mažasis futbolininkas tobulėja. Nėra nieko gražiau, kuomet vaikas daro tai, kas jam patinka, kai akys blizga nuo užsidegimo.
Brolis futbolą lanko jau 4-erius metus, kiekvienais metais tampa geriausias savo amžiaus grupės žaidėjas, dažnai jį pastebi kitų komandų treneriai ir negaili gražių, skatinančių žodžių, ar įsivaizduojate, kaip yra malonu išgirsti pagyrimus iš „Juventus“ klubo, vaikų trenerio pagyras? Kartą dalyvavo vartininkų mūšyje Lenkijoje, kur taip pat pranoko savo bendraamžius. Šiuo metu, brolio kambario lentyną puošia daugybė padėkos raštų, diplomų, medalių ir taurių.
Viso to reziume, kad visada siekite savo tikslų ir svajonių, nes tik per pastangas ir visą įdėtą širdį, galime pasiekti to, ko taip trokštame. O aš ir mūsų visa šeima, be galo didžiuojamės Dominyku, jis mūsų stiprybės šaltinis, pavyzdys daugeliui. Futbolas išugdė pasitikėjimą savimi ir charakterį. Mes visi tikime juo, o Jūs, nepamirškite tikėti savimi!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Nori paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašyk el. p. pilieciai@delfi. lt.