„Nesunku pastebėti, kad maistą perkame Lenkijoje, dirbame Norvegijoje, Anglijoje. Atostogos – Ispanijoje, Turkijoje. Jaunimas mokosi pasaulyje – visur! Tai kam ta mūsų Lietuva? Kad Seimo narius išlaikytume, kurie priverstinai išvaro emigracijon? Tema apmąstymams. Aš 100 proc. už emigraciją“, – savo įraše tada teigė Juozas, tiesa, vėliau įrašą išsitrynęs.
Ir tuomet pasisakymas sukėlė pasipiktinimo audrą feisbuke, Juozui buvo palinkėta gero kelio emigruojant.
Atrodo, feisbuko linčas drąsiojo dizainerio nepaveikė ir šį kartą jis nuėjo dar toliau – savo mintimis apie nevykusią Lietuvos valstybę pasidalijo su propagandiniu Kremliaus kanalu, kuris turbūt net pašoko iš džiaugsmo, gavęs tokią medžiagą. Du tokie komunikaciniai liapsusai iš eilės rodo, kad minčių autorius arba kvailas, arba elgiasi taip tyčia, siekdamas populiarumo, arba – neatmestina – nuoširdžiai taip galvoja. Labai galima ir šių priežasčių kombinacija.
Kaip ir didelė dalis internetų, smerkiu J. Statkevičiaus pasirinktą komunikacijos kanalą – jis atkartojo klasikinius Kremliaus naratyvus, kurie dažnai skleidžiami feisbuke, interneto komentaruose ir marginaliniuose leidiniuose, ir yra skirti pakirsti Lietuvos piliečių pasitikėjimą savimi. Kremliaus troliai nuolat manipuliuoja įvairiomis vidinėmis problemomis – ir ne tik Lietuvos, taip pat ir kitų šalių, kuriose veikia, jas užaštrindami, sureikšmindami. Tokie ruporai kaip „Sputnik“ – tai net ne žiniasklaida, tai gerai finansuojami propagandos kanalai, kurie, be kita ko, savo turinį papildo dar iš vietos žiniasklaidos vogta informacija, kaip Lietuvoje. Komentuoti tokiems leidiniams reiškia pilti vandenį ant Kremliaus malūno. Nežinia, ar J. Statkevičius suvokia, kad tai nėra normali vakarietiškais standartais veikianti žiniasklaida ir kad – turbūt dar nepasimokė – galinti bet kada iškraipyti ar norimame kontekste pateikti pašnekovo mintis. Rusijoje dar yra ir normalios, vos kvėpuojančios žiniasklaidos likučių, tad vertėtų geriau atsirinkti, o kontroliniu klausimu komentarų norintiems žurnalistams galėtų tapti toks – kam, Jūsų manymu, priklauso Krymas?
Atsirinkti nėra sudėtinga, ypač, kai pagrindinė Lietuvos žiniasklaida jau keletą metų informuoja apie Rusijos grėsmę ir veiklos metodus. Bet greičiausia šios naujienos ir analitika kažkaip J. Statkevičių aplenkė.
Mes apgailestaujame, kad Lietuvos menininkai, rašytojai, aktoriai, kiti kūrėjai ir elito atstovai taip mažai pasisako aktualiais visuomenei klausimais ar dažniau tam renkasi specializuotą žiniasklaidą, tačiau kai plačiąją erdvę pasiekia tokie pasisakymai kaip šis, apima baisi neviltis.
Ir apskritai, kai menininkai ar šou žvaigždės Lietuvoje žengia į politiką, tai dažnai virsta nesėkme ir farsu – prisimenant jų dalyvavimą Seimo rinkimuose su A. Valinsko partija, Garliavos mergaitės istorijoje ar vienas iš paskutinių atvejų, kai kita dizainerė Daiva Urbonavičiūtė sumanė kandidatuoti į Seimą su politiškai bankrutavusia „Tvarkos ir teisingumo“ partija paskutiniuose Seimo rinkimuose ir ne itin sėkmingai sudalyvavo TV debatuose.
Jau girdžiu prieštaravimus, kad anoks čia elitas tas J. Statkevičius, juk tik siuvėjas, kaip buvo pašiepta. Ir vis dėlto J. Statkevičius yra elito atstovas – jis ne šiaip sau koks nišinis alternatyvus kūrėjas, jis žymiausias ir turbūt brangiausiai apmokamas Lietuvos dizaineris (ar sąžiningai mokantis mokesčius, tai jau kita tema), rengiantis žinomas šalies damas, teatrinių kostiumų kūrėjas, savo kolekcijoms surenkantis arenas.
Ar Lietuva turi tokį elitą ir tokią valdžią, kokios yra verta, atskiro komentaro tema. Nepaisant to, kad J. Statkevičiaus pasisakymas yra kvailas ir nepateisinamas, dauguma feisbuko reakcijų į jį taip pat nebuvo nei pernelyg korektiška, nei civilizuota. Perdėm moralioje erdvėje perdėm moralios žvaigždės vėl užmobino eilinį nesusipratėlį. Kai J. Statkevičius panašias mintis išdėstė savo feisbuke, o ne Kremliaus ruporui, feisbuko nuomonių formuotojų reakcija buvo tokia pat. Nors, įdėmiau pažiūrėjus, atmetus keletą netikslumų ir raginimų emigruoti, jis emocingai išdėstė savo nepasitenkinimą valstybėje vykstančiais procesais ir konstatavo keletą socialinių problemų – emigraciją, mažus atlyginimus ir pensijas, politikų bejėgystę – kurios realiai egzistuoja ir yra labai aštrios.
Ir tikroji J. Statkevičiaus pasisakymų drama yra ne ta, kad žymiausias Lietuvos dizaineris, nejausdamas jokios atsakomybės, viešai menkina savo tėvynę, bet tas, kiek daug pasekėjų jis turi. Užsidarę feisbuko burbuluose Vilniaus elitas ir politikai dažnai nepastebi, kad yra ta antroji Lietuva, kuri negali sau leisti gerti latės už 3 eurus, lankytis hipsteriškuose turguose, kuri vos suduria galą su galu ir yra nepatenkinta. Nepastebėjo to ir prieš paskutinius Seimo rinkimus.
Ir ta pikta Lietuva ne mažiau aršiai nei pilietiškai susivokusios feisbuko žvaigždės savo nuomonę apie J. Statkevičiaus pasisakymus išliejo portalų komentaruose ir internetuose. Ta Lietuva plojo Juozukui per petį už tai, kad šis „išdrįso pagaliau pasakyti tiesą“, rašė apie tai, kad iš valstybės, kurioje gera, žmonės tokiais mastais neemigruoja, priminė atskirtį, skurdą, per didelius mokesčius, korumpuotus politikus ir dar daug kitų įsisenėjusių problemų. Tokie komentarai – tai puikiausios nuorodos būsimiems kandidatams į kitus rinkimus, ir tikrai daugiau bus tokių, kurie jomis pasinaudos savo populistiniams tikslams, o ne pašaukimui, apie kurį vakar kalbėjo Vytautas Landsbergis.
Ta kita Lietuva įvairiuose tyrimuose signalizuoja, kad labiausiai yra sunerimusi dėl ekonominių ir socialinių, o ne karinių grėsmių. Šiemet liepos mėnesį Seime buvo pristatytas tyrimas, kurio rezultatus gavę politikai susiėmė už galvos ir ilgokai nežinojo, kaip jį paviešinti. Ištraukus iš konteksto rezultatus galima interpretuoti taip, kad labiausiai lietuviai nerimauja dėl socialinių ir ekonominių problemų, o ne dėl Rusijos grėsmės.
Didžiausiomis problemomis respondentai įvardijo emigraciją ir nedarbą – net 90 proc. Nedaug nuo šių problemų atsilieka nusikaltimai, energetinio saugumo užtikrinimas, prasta ekonominė situacija, skurdas ir diskriminacija bei alkoholizmas. Tuo tarpu iš 21 įvardytos problemos su Rusija siejama grėsmė – hibridinis karas tebuvo 16-oje vietoje. Kilus karui, šalį gintų mažiau Lietuvos gyventojų nei prieš 2 metus, dauguma būtų pasyvūs, o jei ir norėtų ginti – nežinotų kaip.
Netgi interpretuojant duomenis su visu moksliniu korektiškumu ir delikatumu, tendencijos nenuneigiamos – prasta šalies ekonominė situacija ir socialinė padėtis užgožia visas kitas aktualijas. Gyventojų ilgam neįmanoma motyvuoti tėvynės meile ir pareiga, kad ir ką nuomonės formuotojai skelbtų iš institucijų tribūnų, kad ir ką berašytų feisbuke, kad ir kaip bedaužytų per galvą juozukams.
Politologas Mažvydas Jastramskis pieš metus rašė: „Rusijos propaganda bus neveiksni tada, kai Lietuvos politinė ir ekonominė santvarka absoliučios daugumos Lietuvos gyventojų bus matoma kaip geriausia. Trumpuoju laikotarpiu galima ir reikia stebėti, kad Rusijos kanalais nebūtų dirbtinai skatinamas, palaikomas sovietmečio ilgesys. Tačiau ilgajame būtina sukurti tokią valstybę, kad praeities ir dabarties vizijos iš Rytų būtų bejėgės.“
Ar reikia viešai smerkti tokius pasisakymus kaip J. Statkevičiaus – taip, reikia. Tokiais atvejais reikalinga pilietinė pozicija ne tik viešumoje, bet ir realiais veiksmais – ignoruoti, nesiklausyti, nepirkti, nesilankyti. Ar šis incidentas prisidėjo prie demokratijos procesų – turbūt taip, tačiau tie patys nuomonių formuotojai turėtų užsiimti savistaba, kad žodžio laisvė nevirstų persekiojimu už kitą nuomonę ar tautos priešinimu.