Piktų žmonių pasaulyje nėra, yra tik nelaimingi žmonės

Tikriausiai visi esame skaitę ar bent kažką girdėję apie rusų rašytojo M. Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“, kuriame buvo pavartota frazė „Piktų žmonių pasaulyje nėra, yra tik nelaimingi žmonės“. Ir tikriausiai autorius buvo teisus.

Ne jokia paslaptis, kad pyktis negailestingai alina kūną, protą ir sielą. Mes nukreipiame pyktį prieš save ir tampame prislėgti ar kenčiame dėl nuotaikos sutrikimų, nevilties, pasyvios agresijos, smurto namie ir kitokių bėdų.

Šiuo metu daugelis žmonių priklauso nuo įvairių vaistų. Antidepresantai, nerimą slopinantys vaistai, vartojami daugybei liūdesio, nerimo ir ligų simptomams slopinti. Svarbu paminėti, kad pyktis pasireiškia skirtingomis formomis ir sukelia įvairių padarinių. Psichologijos mokslų daktarė Brenda Shoshana knygoje „Pykčio dieta“ išskiria 24 pykčio formas, tikriausiai nemažai iš mūsų net nesusimąstytumėme, kad tokios galėtų būti pykčio išraiškos. Tai kokios gi jos yra?

Tiesus pyktis arba puolimas. Šis pyktis lengvai atpažįstamas. Supykstate ir tiesiai tai išreiškiate. Dažnai pyktis prasiveržia staiga, o paskui daugelis dėl to apgailestauja. Sako: „Taip įsiutau, kad negalėjau susivaldyti.“ Toks įniršis turi savo gyvenimą: trenkia tarsi žaibas ir gali lengvai virsti žodiniu, emociniu ir fiziniu smurtu. Nevaldomas įniršis kartais bai­giasi muštynėmis, avarijomis, žmogžudystėmis ir karais.

Veidmainystė. Šiuo atveju pyktis įsisąmonintas, bet slepiamas po šypsena ir apsi­mestine kauke. Žmogus sąmoningu elgesiu slepia tikrąjį aš ir savo jausmus. Šis elgesys neatsiejamas nuo veidmainystės ir nesąžiningu­mo. Manydami, kad apgauname kitus, iš tiesų prarandame save ir savigarbą.

Vagystė: imti tai, ko neduoda. Ši pykčio forma verčia jaustis skurdžiumi, kuris turi mažiau už ki­tus, bet yra nusipelnęs jų gerovės. Užuot atsivėręs natūraliai gyveni­mo pilnatvei ir pasinaudojęs galimybėmis išpildyti savo troškimus, žmogus apiplėšia kitus: pavydi jiems sėkmės ir siekia ją sugadinti. Ši pykčio forma skatina ne tik vogti materialiąją nuosavybę, bet ir griauti kitų gerus santykius, kurių pačiam trūksta.

Melas ir apgaulė. Melas ir kitos apgaulės formos kyla iš pykčio ir piktos valios. Tokio pykčio ištikti, apgaudinėjame, klaidiname kitus žmones, jiems ken­kiame ar jaukiame jų gyvenimą. Taip elgiamės stokodami pagarbos sau, pasauliui ir kitiems žmonėms. Tada pikta valia tampa mūsų gyvenimo pagrindu. Vis dėlto apgaudami kitą, apgauname ir save. Toks elgesys visų pirma patiems neleidžia matyti tiesos. O kiti žmo­nės tai pajunta tiesiogiai ar intuityviai ir ima mumis nepasitikėti.

Depresija. Šiais laikais depresija taip paplitusi, kad kartais nelengva ją paste­bėti. Sunki depresija, atimanti visas jėgas, pasireiškia aiškiai, tačiau yra ir daugybė kitų jos formų: didelis mieguistumas, išsiblaškymas, nerimą keliančios mintys ir sapnai, apetito stoka, kurių žala sau ir kitiems ne tokia akivaizdi. Depresija yra į save nukreiptas pyktis ir įniršis. Ji kyla, kai žmogus nesuvokia ar negali (tinkamai) išreikšti pykčio. Neįsisąmonintas pyktis niekur nedingsta ir virsdamas de­presija atsisuka prieš patį žmogų, kuris jį jaučia .

Užsisklendimas. Užsisklendimas dažnai yra depresijos požymis. Užsisklęsti linkę žmonės, besijaučiantys „ne tokie“, kokie turėtų būti. Jie neranda vietos visuomenėje, negali kam nors priklausyti arba jaučiasi neat­likę kokios nors užduoties. Tada gėda, nepilnavertiškumo jausmas verčia užsisklęsti. Jeigu žmogus užsidaro, atsiriboja nuo kitų arba dalyvauja kokioje nors grupėje dėl neapykantos kitiems ar noro ką nors atstumti, iš tiesų jį užvaldė pyktis. Tokio žmogaus požiūris į pasaulį ir visuomenę — neigiamas.

Pasyvus smurtas. Ši pykčio forma pasireiškia ne veiksmais, bet neveiklumu. Pasyvus smurtautojas puikiai žino kito žmogaus norus ar poreikius, bet jų nepaiso. Tokiu būdu jis nuvilia ar supykdo savo artimą, tačiau atro­do, kad šis nori per daug. Šiuo atveju pyktis reiškiamas neprisiimant atsakomybės ir kaltę už savo elgesį primetant kitam.

Neviltis. Neviltis apninka, kai pasijuntame bejėgiai valdyti savo padėtį, veiks­mus ar gyvenimą. Viduje glūdintis pyktis atima pasitikėjimą savo jėgomis, valią, ryžtą ir galimybes ką nors pakeisti. Neviltis gali būti neįsisąmoninta. Ilgai išliekanti neviltis gali sukelti įvairius kūno, psichikos ir emocijų sutrikimus. Šiuos simptomus gydant svarbu pastebėti žmogaus neviltį ir ją kurstantį pyktį, kuris sukelia bejė­giškumo jausmą.

Savižudybė ir savižudiškos mintys. Savižudybę ir savižudiškas mintis sukelia nevilties ir bejėgiš­kumo jausmai, vadinasi, tai yra tiesioginė pykčio raiška. Savižudybė yra į save nukreiptas pragaištingas smurtas. Paradoksalu, kad savižudybė dažnai atrodo kaip vienintelis būdas susigrąžinti galią, atkeršyti savo skriaudėjams ir valdyti savo gyvenimą bei kūną. Tai būdas atkreipti į save dėmesį, kurio neįma­noma laimėti kitaip.

Perdegimas. Daug žmonių pasijunta pervargę ir išsekę nuo darbo ar santykių. Tada vis labiau trūksta energijos, pasitenkinimo ir ryžto eiti į priekį. Daugelis tiki, kad nuo šios bėdos geriausia gelbėtis poilsiu, pertrau­ka ar atsinaujinimu. Visa tai naudinga, tačiau reikia žinoti, kad pir­minė perdegimo priežastis yra neįsisąmonintas pyktis, kurį sukelia nerimas ir nuoskauda dėl nepakankamo atpildo.

Dažnai svajonės neišsipildo, tikslai lieka nepasiekti, ir tada žmogus pasijunta pa­vargęs nuo savo pastangų. Didelės pastangos užmegzti ryšį neretai lieka be atsako. Tokiais atvejais reikia akimirką stabtelėti ir pajusti slaptumoje glūdintį pyktį — tada suvoksime, kad didelis troškimas užgniaužė būties jausmą. Tai supratus, paaiškėja tolesni teisingi žingsniai ir entuziazmas vėl kyla naujomis formomis.

Savinaika. Plačiai paplitusi savinaika pasireiškia įvairiausiomis formomis. Daug žmonių sužlugdo savo sėkmę (darbe ar santykiuose) visokiais subtiliais, neįsisąmonintais būdais. Jie patys neįsileidžia gėrio į savo gyvenimą ir liūdina artimuosius, užmiršta savo svarbias pareigas, sako dalykus, kurių nenori sakyti. Visa tai išsprūsta nejučiomis, o iš tiesų kyla iš neįsisąmonintos nuostatos, kad sėkmės nenusipelnė. Tokius žmones viduje glūdintis pyktis verčia save bausti.

Savigarbos stoka. Šiuo atveju trūksta meilės, atidumo ir pagarbos sau. Savigarbą žlugdo pyktis — tada jaučiamės nepaten­kinti savimi. Galbūt sau keliame per didelius reikalavimus ar vis dar graužiamės dėl to, kad kadaise negalėjome patenkinti mums svar­bių žmonių lūkesčių. Taigi tą neigiamą elgesį tęsiame ir dabar — save niekindami. Jaučiamės nevykėliai. Savyje randame tik didžiausias blogybes. Apmąstome savo klaidas ir netobulumą. Greitai tampa­me pikčiausiais savęs priešais. Savigarbos stoka yra pagrindinė prie­žastis daugelio pykčio formų, kurios gali pasireikšti vis stipriau.

Įkyrūs veiksmai (kompulsijos). Visokias įkyriai pasikartojančius veiksmus galima laikyti gynyba nuo nerimo, kuris kyla iš pykčio. Pagauti didelio, mums nepriimtino pykčio, ieškome būdų jo atsikratyti, jį valdyti ir išreiškiame jį slaptomis, iškreiptomis formomis. Tada atsiranda kompulsijos, t. y. kyla nenumaldomas poreikis ką nors atlikti.

Įkyrios mintys (obsesijos). Įkyrios mintys kyla žmogui susidūrus su sunkumu, kurio jis negali įveikti, pavyzdžiui, neįmanoma ko nors suprasti, priimti ar užbaigti. Tada šiai situacijai neleidžiame praeiti. Dažnai obsesiją palaiko iš pykčio ar keršto kylanti energija.
Kerštas. Kerštas ir mintys apie kerštą, deja, yra įprastas reiškinys. Žmonės mano, kad skriaudą ar žaizdą išsigydys ir teisingumą įvykdys keršy­dami skriaudėjui. Taip auka atsiduria viename lygmenyje su smur­tautoju ir pasiduoda apmaudui. Puoselėdami mintis apie kerštą nuodijame save.

Augantis pyktis ne tik kenkia visam kūnui ir psichikai, bet ir nesuteikia pilnatvės jausmo netgi įvykdžius trokštamą kerštą. Be to, žmogus, pasidavęs neapykantai ir apmaudui, vis daugiau jo pritraukia į savo gyvenimą.

Liguista priklausomybė. Slopindami jausmus ir gniauždami pyktį dažnai tampame pri­klausomi nuo įvairių medžiagų. Tenkindami liguistą potraukį jaučiame malonumą ar saugumą, tačiau laikinai. Priklausomybei stiprėjant, auga ir liguistas potraukis, taip pat aštrėja gniaužiami jausmai. Galime tapti priklausomi ir nuo pykčio. Kai kam pyktis yra priemonė, suteikianti apgaulingą galios, saugumo ir valdžios pojūtį. Pyktis tampa asmenybės ir gyvenimo būdo dalimi. Tačiau ši pri­klausomybė, kaip ir bet kuri kita, turi didelę kainą, o jos sukeliamas galios ir stiprybės pojūtis – tik iliuzija. Pyktis negali suteikti jokios tikros galios, stiprybės ir supratimo.

Psichosomatiniai sutrikimai. Daugeliui pyktis pasireiškia įvairiais kūno negalavimais – visokiais skausmais, diegliais ir suprastėjusią savijauta. Į priekį žengiantys psichikos ir kūno ryšio tyrimai atskleidžia, kad besikaupiantis ne­pripažintas pyktis sukelia aukštą kraujospūdį, fizinį stresą, širdies sutrikimus, nugaros skausmą ir daug kitų kūno negalavimų. Nuo­latinis pyktis ir nerimas visada veikia raumenis, kraują ir kaulus. Norint būti sveikiems, reikia ne tik vartoti vitaminus, valgyti sveiką maistą ir sportuoti, bet ir atsikratyti pykčio.

Katastrofiški lūkesčiai. Kai kurie žmonės gyvena nuolatinėje baimėje. Jie visada būgštau­ja, kad atsitiks kas nors baisaus, ieško bėdos, mąsto apie pavojus ir negali atsikratyti nesaugumo jausmo atsitiktinių pavojų kupiname pasaulyje. Tai yra baimės pagrindas. Kai kurie negali pripažinti, kad dauguma jų nelaimės lūkesčių neišsipildo, bet mintys apie nelaimę užvaldo jų gyvenimą. Tokie katastrofiški lūkesčiai pagrįsti perdėjimu ir bejėgiškumo jausmu. (Nesakome, kad nereikia paisyti sveiko atsargumo. Tačiau perdė­tas atsargumas, užvaldęs visą žmogaus gyvenimą, — visai kas kita.) Katastrofiški lūkesčiai kyla, kai žmogus jaučiasi bejėgis ir labiau su­sitelkia į savo mintis negu į tai, kas iš tiesų vyksta šią akimirką. Jis nepasitiki savimi ir nepasinaudoja savo natūraliomis galimybėmis įveikti kliūtį. Tai į save nukreipto pykčio forma.

Mazochizmas. Tai yra mėgavimasis sau sukeltu skausmu. Mazochistas sąmoningai ar nesąmoningai mėgsta kančią, skausmas ir pažemi­nimas jam siejasi su malonumu ar pergale. Dažnas mazochistas vaikystėje yra patyręs smurtą ar pažeminimą, o dabar, sąmoningai ieškodamas panašių situacijų ir jomis mėgaudamasis, siekia valdyti praeities įvykius. Savo kankintojui jis nesąmoningai sako: tu nebe­gali manęs įskaudinti, nes aš pats save kankinu. Mazochistai ieško santykių, užduočių ar situacijų, kurios atneša kančią ar nesėkmę.

Sadizmas. Sadistai mėgaujasi kankindami kitus ir matydami savo sukeltą kan­čią. Tai suteikia galios, svarbos ir valdžios pojūčius. Sadizmo pa­grindas yra silpnumas ir bejėgiškumo jausmas. Sadistas mėgaujasi valdydamas ką nors kitą ir jam kenkdamas. Sadizmas pasireiškia daugybe būdų, įskaitant smurtinius santykius, kai žmogus įvairiais būdais skaudina, valdo, prievartauja kitą ar per daug iš jo reika­lauja. Sadizmas yra tiesioginė pykčio raiška, užvaldanti individo gyvenimą.

Kankinystė. Kankinys jaučia malonumą priversdamas kitus jausti kaltę, prie­volę, sąžinės graužatį. Kankiniai dažnai elgiasi kaip šventieji, regis, nesavanaudiškai aukojasi. Tačiau jų persona rėkte rėkia: „Aš toks nuostabus ir nekaltas, žiūrėk, ką man padarei.“ Atrodo, kad kan­kinys vis aukojasi negaudamas tinkamo atlygio. Tačiau jo atlygis — pasitenkinimas, kurį patiria priversdamas kitus jaustis menkesnius ir kaltus. Tai netiesioginė pykčio raiška, manipuliavimas ir prievarta. Pa­stebėkite tokius žmones ir jų saugokitės. Jeigu jaučiatės kokiam nors žmogui pernelyg skolingas, už jį menkesnis ar jam kaltas, vadinasi, jis savo elgesiu netiesiogiai išreiškė slaptą pyktį jums.

Kritiškumas, smerkimas. Kai kurie žmonės linkę nuolat kitus (ir save) kritikuoti, smerkti. Kiekvienoje situacijoje jie ieško trūkumų ir kliaučių. Jų beveik ne­įmanoma patenkinti, jie neįžvelgia nieko gero. Perfekcionistai sau ir kitiems kelia pernelyg didelius reikalavimus. (Kai kurie tėvai ši­tokiu principu auklėja vaikus manydami, kad šiems tai naudinga.) Nesunku pastebėti, kad toks elgesys yra ne kas kita, o pykčio raiška, dangstoma visuomenės normomis ir, regis, geriausiais ketinimais. Tačiau svarbu suvokti, kad neįmanoma išugdyti geriausių kito žmo­gaus savybių nuolat baksnojant į trūkumus.

Kaltinimas. Kaltinimas skiriasi nuo kritiškumo. Kritiški žmonės visada įžvelgia trūkumus, o kaltintojai savo santykių ar gyvenimo blogį projektuo­ja kituose žmonėse. Kaltintojas negali ar nenori prisiimti atsakomy­bės ar kaltės dalies. Priekaištaudamas jis slepia tikrąjį save ir savo klaidas. Kaltinimas yra tiesioginis išpuolis prieš kitą žmogų, ir tai reikia atpažinti. Be to, tai išpuolis prieš tiesą. O tiesa ta, kad, norint pakeisti ar pataisyti padėtį, užuot kaltinus kitą, reikia ieškoti savo kaltės dalies.

Apkalbos. Mūsų kasdienybėje įsigalėjusios apkalbos yra vienas pavojingiau­sių ir nelemčiausių įpročių. Smagindamiesi apšnekame neigiamus žmogaus aspektus arba abejotinus poelgius. Tai natūraliai kursto nesantaiką tarp mūsų pašnekovo ir apkalbamo žmogaus. Be to, pa­skaloms plintant, skleidžiama žinia iškraipoma, ji sugadina apkal­bamo žmogaus reputaciją ir gali lengvai virsti šmeižtu. Nukenčia ne tik apkalbų objektas: paskalūnai, tyliai skleidžiantys nuodus, patys panyra į pyktį ir neapykantą.

O dabar sugrįžkime prie Meistro ir Margaritos. Margarita tarė: „Aš tau pasaką paseksiu. Gyveno kartą viena teta. Ji neturėjo vaikų ir laimės taip pat nebuvo. Ir štai ji iš pradžių ilgai verkė, o po to tapo pikta.“ Štai taip liūdesys virsta pykčiu. O ką mąsto meistras? O jis sako, kad „Mane palaužė, man nuobodu, ir aš noriu į pusrūsį.“ Štai ir liūdesys, skatinantis atsiskirti nuo kitų žmonių ir užsidaryti savyje. Visi mes turime savus rūsius, kuriuose kartais pasislepiame, kai būna liūdna. Ir tikriausiai M. Bulgakovas buvo teisus sakydamas, kad „piktų žmonių pasaulyje nėra, yra tik nelaimingi žmonės.“

Naudota literatūra: Shoshana, B. Pykčio dieta. 30 dienų be pykčio. Vilnius: Vaga, 2011.

Parengė Eglė Sabaitytė | psyconsult.lt