Atrodo, jau visiems suprantama, kad jaunoms šeimoms reikalinga reali valstybės pagalba, kuri siektų sukurti efektyviausią paslaugų paketą ir padrąsintų jaunas šeimas gimdyti anksčiau bei auginti daugiau vaikų. Kas ketverius metus suformuota nauja valdžia laužo galvas kurdama valstybės politikos instrumentus, kaip padėti šeimoms ir jas paskatinti auginti vaikus. Vis dėlto dominuojanti valstybės socialinė politika viską suveda į išmokas, neįgalina grįžti į darbo rinką, nesupranta individualių šeimoms kylančių iššūkių. Daugelis studijų rodo, kad vien piniginės paramos instrumentai nėra efektyviausi sprendžiant demografinių problemų iššūkius. Poveikį turi tie valstybės politikos instrumentai, kurie skatindami bendrystę ir partnerystę šeimoje ir visuomenėje bei valstybės partnerystę su šeima, sprendžia svarbų iššūkį jaunai šeimai – kaip suderinti vaiko priežiūros atsakomybę su darbu.
Tą patvirtina ir dažniausiai girdimi paprasti klausimai: kaip leisti jaunai šeimai paprasčiau suderinti darbo ir šeimos įsipareigojimus, kaip galėtume padėti moteriai jaustis saugiau priimant sprendimą turėti daugiau vaikų, nebijant (nes dažniausiai iš darbo rinkos moterys visgi iškrenta) likti be darbo, be pajamų ar profesinės kvalifikacijos? Kaip rasti sprendimus ir leisti užsidirbti bei neprarasti išmokų toms moterims, kurios turi galimybę papildomai užsidirbti, bet to nedaro bijodamos jas prarasti? Kaip paprasčiau pasirūpinti vaikelio priežiūra, kai reikia grįžti į darbą?
Paprastas pavyzdys, kaip galima būtų paprasčiau derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus yra mano pateiktas siūlymas dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo ir dirbantiems vaiko seneliams. Esmė labai paprasta: šeimai susitarus ir tėvams norint greičiau grįžti į darbo rinką, vienas iš dirbančių senelių galėtų tęsti vaiko priežiūros atostogas ir rūpintis savo anūku. Juk jeigu seneliai dirba ir moka mokesčius, tai iki pat pensijos yra mokama ir motinystės draudimo dalis į „Sodrą“ (nepaisant to, kad savo biologinių vaikų garbingesnio amžiaus žmonės jau negali susilaukti). Tai kodėl neįteisinus tokio pasirinkimo Lietuvos šeimoms?
Manau, kad daugeliui jūsų, kaip ir man pačiai, seneliai buvo didelė atrama auginant mažus vaikus. Tokia jau ta graži ilgametė lietuviškos šeimos tradicija – tėvai padeda savo vaikams tada, kai to labiausiai reikia. Esu tikra, kad šiandien jauna šeima, o ypač, moteris, nejausdama garantijų, kad galės suderinti įsipareigojimus šeimai ir mažo vaiko priežiūrai su profesiniais įsipareigojimais, intuityviai bijo pasiryžti šeimos pagausėjimui. Negana to, ji supranta, kad valstybė papildomai auginant vaiką užsidirbti neleis arba išmoka bus atimta.
Tad mano siūlymas atrodo logiškas ir paprastas: suteikime daugiau pasirinkimo šeimoms nuspręsti, koks vaiko priežiūros modelis jiems priimtiniausias. Labai apsidžiaugiau tuo, kad daug kolegų Seimo narių pritarė idėjai, tačiau, deja, ėmė garsėti nauji argumentai iš nepalaikančiųjų stovyklos, esą toks projektas bus per didelė našta valstybei.
Dėl skaičiavimų metodikos dar daug diskutuosime, tačiau pats skeptikų vertinimo principas yra gan ciniškas: kaip mokesčių mokėtojai dirbantys senjorai yra puiku, tačiau kai kalba pasisuka apie išmokas – jie darosi per brangūs. Ir tų žmonių įmokų į Sodrą sąskaita „taupomos“ lėšos, nes dalis mamų neturinčių reikiamo stažo negauna jokių išmokų.
Be to, įsijungia visas „desantas“ argumentų, kad panašūs pasiūlymai „iškreipia gerai veikiančią sistemą“. Gal ir iškreipia, bet ar sistema tikrai gerai veikia, geriausia būtų paklausti dirbančių ir vaikus auginančių šeimų. Mano įsitikinimu ji gerai neveikia ir, kas blogiausia, nėra politinės valios ją keisti iš esmės.
Bet kuriuo atveju labai tikiu šiuo siūlymu kaip ir visais kitais, kurie lengvintų vaikus auginančių tėvų kasdienybę. Būtų pats metas liautis nurodinėti šeimai džiaugtis vien gauta išmoka ir pagaliau leisti rinktis. Be to, juk jau įteisinome galimybę seneliams talkinti savo vaikams, kai anūkai suserga. Kodėl negalime žengti dar vieno žingsnio į priekį?