Statistikos departamento duomenimis, rugsėjį metinė infliacija Lietuvoje buvo 4,6 proc. Vidutinis darbo užmokestis šiemet didėjo 8,7 proc., o bendrasis vidaus produktas – 4 proc.
Vis dėlto, kaip parodė DELFI užsakymu „Spinter tyrimų“ atlikta visuomenės apklausa, gyventojai labai aiškiai žino, kas kaip veikia kasdienį gyvenimą.
Į klausimą, kas, jūsų asmeniniu pastebėjimu, pastaruoju metu didėjo labiau, beveik 93 proc. respondentų atsakė, kad kainos, o ne darbo užmokestis, pensijos ar kitos pajamos. Be to, 71 proc. apklausos dalyvių nurodė, kad nei jie asmeniškai, nei jų namų ūkis nepajuto arba greičiau nepajuto vieno sparčiausių per pastaruosius metus šalies ekonomikos augimo.
Paprašytas pakomentuoti apklausos rezultatus, bendrovės „Spinter tyrimai“ direktorius Ignas Zokas nesistebėjo, kad daugelis apklaustųjų nurodė kainų didėjimą pajutę labiau nei pajamų augimą:
„Čia turbūt panašiai kaip klausti, kur žolė žalesnė. Žmogus visada labiau jaus kainų, o ne atlyginimų kilimą. Bendrojo vidaus produkto ar viso ūkio augimas – tai išvestinis dalykas. Kiekvienas asmeniškai labiau jaučia savo pajamų augimą ir kiek ko gali nusipirkti, ypač dabar, kai kainos taip kyla.
Kita vertus, pašnekovas atkreipė dėmesį, kad žmonių nuotaikas veikia ir orai.
„Galima sakyti, kad dabar ir rudeninė aplinka neįkvepia – tai jaučiasi. Nėra ko stebėti, tokie neapibrėžti dalykai pojūčius labai veikia – pvz., pavasarį, kokią nors gegužę žmonės jaučiasi kur kas geriau. Taigi, tai nėra netikėtas rezultatas“, – komentavo „Spinter tyrimų“ vadovas.
Pasibaisėtinas išsiskyrimas, kokio nėra buvę
SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda irgi per daug nesistebėjo apklausos rezultatais. Paklaustas, kodėl gyventojai labiau jaučia kainų didėjimą, o ne sparčiau augantį vidutinį darbo užmokestį, jis kalbėjo:
„Paprastas fenomenas. Kainų kilimas visada yra visuotinis. Niekada nebus, kad kažkuri visuomenės dalis sugebėtų pirkti kažkur pigiau ir nejausti to kainų didėjimo. Jis paliečia visus, atėjusius į parduotuves, ir yra visa apimantis.
Ekonomisto nuomone, pajamų didėjimą jaučia tik labai mažas apklaustųjų skaičius dėl to, kad gyventojai skaičiuoja ne nominaliai, o realiai.
„Net jei dalies žmonių pajamos padidėjo, jie vis tiek jas lygina su infliacija. Jeigu mato, kad ji yra didelė arba sugraužia pajamų padidėjimą, sakys, kad atlyginimas nepadidėjo. Žmonėms pirmiausia būdinga sakyti ir galvoti apie realių atlyginimų ir pensijų padidėjimą“, – aiškino G. Nausėda.
Patarėjo teigimu, gyventojai vertina ne oficialią infliacijos statistiką, o tai, kaip ji reiškiasi jų kasdieniame gyvenime.
„Žmonėms šitas rodiklis rodiklis neegzistuoja, jie turi savo infliaciją. Dabartinis laikotarpis išsiskiria tuo, kad sava, įsivaizduojama infliacija arba patiriama infliacija turbūt kaip niekada pranoksta oficialų statistikos rodiklį.
Turėjome įvairių laikotarpių, kai įsivaizduojamas ir statistinės infliacijos rodiklis buvo labai panašus arba daug nesiskyrė. Bet dabartinis laikotarpis yra unikalus. Turbūt pirmą kartą per nepriklausomybės laikotarpį yra toks pasibaisėtinas išsiskyrimas tarp oficialių rodiklių ir tos įsivaizduojamos infliacijos“, – svarstė pašnekovas.
Ką gali padaryti valdžia?
Patarėjo vertinimu, daugelis gyventojų asmeniškai patiria 20–30 proc. siekiantį kainų didėjimą, o tiek didesniu atlyginimu retas kuris gali pasigirti.
Dėl to nenuostabu, kad mažai kam rūpi ir abstraktus visos ekonomikos arba bendrojo vidaus produkto didėjimas, visiškai nesusijęs su asmeniniu gyvenimu:
„Jei BVP ir auga, tai žmogus tikisi, kad tai pasiektų ir jo šeimą. Kai žmonės nemato gyvenimo gerėjimo kainų ir algų augimo prasme, tai jie daro išvadą, kad ekonominis augimas neegzistuoja arba suvestinėse paišoma kažkas visiškai nesvarbaus ir abstraktaus, į ką net nereikėtų kreipti per didelio dėmesio.“
G. Nausėdos nuomone dabartinė valdžia neturi priemonių kaip sumažinti ar sustabdyti kainų didėjimą.
„Šiokiu tokiu mėginimu kovoti su infliacija galėtume laikyti perteklinį 2018 m. valstybės biudžetą. Jokių kitų didesnių svertų infliacijai suvaldyti aš nematau. Ir Lietuvos bankas ne ką tegali pasiūlyti, nors jo veiklą reguliuojančiame įstatyme nustatyta, kad pagrindinis banko tikslas – kainų stabilumas.
Vis dėlto kitaip kaip tik užkeikimais centrinis bankas negali sustabdyti kainų kilimo. Negali nei palūkanų normos pakelti, nei pinigų kiekio sumažinti – tai yra Europos centrinio banko (ECB) priedermė. O formuodamas pinigų politiką jis orientuojasi, ne į Lietuvą, Latviją ir Estiją, o į visą euro zoną. ECB palaiko mažas palūkanų normas, nes euro zonoje infliacija nesiekia 2 proc.“ – komentavo ekonomistas, pridūręs, kad Lietuvos valdžia tegali siekti, kad pensijų ir kitų išmokų gavėjų pajamos būtų adekvačios ir neatsiliktų nuo kainų didėjimo.
Žmonės nelinkę skaičiuoti tiksliai
„Žmonės geriausiai tai supranta per savo pajamas. Bet taipogi yra mokslo teigiama, kad žmonės linkę pajamų padidėjimą atsiminti tik ribotą laiką. Neminint jau tų žmonių, kurių pajamos yra fiksuotos ir pririštos prie kokių nors valstybės reguliuojamų dydžių ir nesikeitė apskritai.
Kainų dinamiką rodanti infliacija irgi nusako tik „vidutinio statistinio“ vartotojo, kuris gamtoje neegzistuoja, padėtį. Tuo metu kiekvienas iš mūsų turi savo krepšelį, savo prekių ženklus, kuriuos renkamės, tad ir vertiname per savo patirtį“, – komentavo politikė.
Jos teigimu, psichologiškai paaiškinama, kad žmogus nėra linkęs fiksuoti kainų mažėjimo (pvz., administruojamų valstybės – centrinio šildymo ar pan.), jis tai priima kaip savaime suprantamą dalyką.
Neigiami pokyčiai, jų didėjimas žmonių pastebimi žymiai labiau:
„Žmonės per daug nesivargina daryti savo asmeninių infliacijos indeksų, kur susivestų tikrą rodiklį ir palygintų jį su analogiškais pirkiniais prieš kurį laiką, kad išsiaiškintų tiesą: ar tikrai perka lygiai tas pačias prekes, lygiai tais pačiais kiekiais ir kiek iš tiesų pakito krepšelio kaina, o kiek – vartojimo įpročiai.“
Anot I. Šimonytės valdžia kainų augimui neigiamą įtaką keliais būdas. Pavyzdžiui, administraciniais sprendimais, tarkime, keisdami akcizus, arba per viešąsias paslaugas didindami visuminę paklausą.
„Priimdama sprendimus valdžia turi vertinti, ar bandydama daryti geriau nepadarys blogiau. Nes turime pavyzdžių iš 2006–2008 m., kai į viena susidėjo kredito prieaugis su valdžios išlaidų didinimu, ir burbulas sprogo stipriau nei galėjo sprogti, o pasekmės buvo skaudesnės.
Kita vertus, valdžia taipogi turi turėti mintyje fiksuotų pajamų gavėjus (pensininkus, iš biudžeto atlyginimą gaunančius), nes didėjant spaudimui kainoms iš tos paklausos, kuri finansuojama privačiais pinigais ir kur darbuotojas turi bent teorinę galimybę derėtis dėl atlyginimo didinimo, nei pensininkas, nei koks nors mokesčių inspektorius tokios galimybės neturi“, – komentavo pašnekovė.
