Kam mums reikalinga mokykla? Kad padidintume raštingumo lygį ir sunaikintume žmonių tamsumą? Labai didelė klaida. Nors Grantas Viginsas, amerikiečių švietimo ekspertas, kitados ir pats buvo tuo tikras ir baisiai piktindavosi, kaip galima vienuoliktoje klasėje nežinoti, kur yra Meksika ir kokiu būdu skaitomi grafikai.
Šiuolaikiniams paaugliams pastoviai priekaištaujama, kad jų galvos absoliučiai tuščios, bet ar pabandė kas nors išsiaiškinti, kodėl jie neturi žinių?
Tai nėra sudėtinga, pakanka tik atsiversti vidutinį statistinį vadovėlį, pavyzdžiui, literatūros. Skyrių pavadinimai – kažkas per vidurį tarp rėksmingų lozungų ir rimtos mokslinės konferencijos programos: „Ugdykite kalbos kultūrą“, „Visuomeninė ir literatūros kritikos programa…“ Riebiu šriftu išskirti pavadinimai traukia dėmesį, tačiau, kaip rodo praktika, tuo jų vertingumas ir baigiasi.
Savo esė „Tušti mėginimai išmokyti svarbiausio“ G. Viginsas kalba apie tai, kad ilgalaikis informacijos įsiminimas reikalauja visiškai kito požiūrio. Tuo tarpu negailestingas chaotiškų žinių sutrombavimas, patiektas su skambių pavadinimų padažu – visiškai neefektyvus metodas.
Besivaikant informacijos
Ir vėl verda kova švietimo karo lauke tarp konservatorių ir liberalų. Pirmieji įkūnija santūrų griežtumą ir saugo ištikimybę tradicijai, tikina, kad reikia nepriekaištingai vykdyti programą, aiškiai suprasti, ką būtina išmokti ir laikyti egzaminus.
„Tradicijų saugotojai“ kovoja už raštingumą, „progreso šalininkai“ liaupsina mąstymą ir ragina nagrinėti įvairius požiūrius.
Iš tikrųjų gi tas pats raštingumas tapatinamas su nuomonių ir faktų kalimu, o požiūriai kažkodėl apsiriboja tik vienu – maniškiu.
Reikia pripažinti, kad abi koncepcijos – ir aprėpti neaprėpiamą, ir troškimas paaukoti žinias kritiškam mąstymui, susiveda į banalią kovą dėl informacijos.
Be to, abiem atvejais mokiniai kažkodėl turi patikėti nelabai pagrįstais teiginiais, kad visa tai, ko jie mokosi, yra išties svarbu: taip pasakė mokytojas, o dar su tuo būtinai susidursi per kontrolinį darbą, dėl to sėdėk ir konspektuok!
Pirmaklasiai paprastai labai noriai mokosi, tačiau bėgant laikui, sudėtingėjant mokymosi procesui ir didėjant disciplinų skaičiui, vaikai jau nebesupranta, kam jiems visa šita įvairovė ir kaip ją galima pritaikyti gyvenime.
Mokyklos lyginimas su konvejeriu atrodo grubus, tačiau yra neišvengiamas, jeigu žinių gavimo procesas prilyginamas pasyviam informacijos rijimui. Iš esmės taip atrodė viduramžių mokymo sistema, kurioje, kaip nurodo G. Viginsas, „švietimas – tai tiesa. Tiesų kiekis ribotas. Visi išties svarbūs dalykai paaiškinti katekizme ir šventame rašte. Lekcijos – tai vienintelis būdas perduoti žinioms, kurios užfiksuotos katekizme ir šventame rašte“.
Lekcija kaip pagrindinė mokymo forma veikia tik tame pasaulyje, kuriame nėra tiesioginio priėjimo prie informacijos. Pati statinio vadovėlio koncepcija prieštarauja be paliovos besikeičiančiam XXI amžiui. Prieš 100 metų, kai kiekvienas „šiandien“ buvo visiškai panašus į „vakar“ ir „rytoj“, buvo visiškai natūralu mokytis to paties, ko mokėsi mūsų tėvai ir kaip jie tai darė. O mūsų dienomis būtina ieškoti naujų mokymo formų, kad mokykla asocijuotųsi ne vien su žodžiu „reikia“, bet ir su žodžiu „naudinga“.
Laikas išsprogdinti sistemą (klausimais)
Būti susigrąžinti sau teisę į nežinojimą. Išties išsilavinęs žmogus – tai ne išsipūtęs nuo žinių lagaminas, o žmogus, sugebantis uždavinėti klausimus.
Ar tikrai klasika niekada nepasensta? Menas mėgdžioja gyvenimą, ar gyvenimas – meną? Ar galima literatūros kūrinius adekvačiai išversti į kino kalbą?
Klausimas – pats galingiausias stimulas, jis trukdo mums užmigti naktimis, o kartais net priverčia atversti antrąjį Google paieškos puslapį. Tai kodėl nesudarius mokymo programos iš klausimų, o ne iš mokslingų, negyvų frazių?
Ir tai ne eilinis programų keitimas – negailestingas ir, tikriausiai, beprasmiškas, o viso labo jų reorganizacija.
Mokymo programa remsis esminėmis sąvokomis, pateiktomis klausimų forma – provokacinių, neretai paradoksalių, užkabinančių kurią nors vieną labai plačios temos briauną.
Pavyzdžiui, „Evoliucijos modeliai ir dėsningumai“ numeta nereikalingą raidžių ir sakinių svorį ir pavirsta klausimais: ar viskas gamtoje tarpusavyje susiję? Kuria prasme kūną galima laikyti organizmu? Mokslinės žinios keičiasi revoliuciniu, ar laipsniškos evoliucijos būdu?
Atsikratome formalių, „teisingų“ atsakymų reikalaujančių klausimų (Kodėl genijus visada priešpastatomas miniai? Kokios savybės apibūdina genijų) ir pereiname prie probleminių klausimų (ar neišvengiama yra genijų ir minios priešprieša?)
Dar daugiau, verta atsisakyti supaprastintos schemos „klausimas-atsakymas“ trijų pakopų schemos „klausimas-atsakymas-klausimas“ naudai: mes turime turėti laisvę sekti paskui žinias – taip, kad iš atsakymo užgimtų naujas probleminis klausimas, vedantis mus į naują nagrinėjamos temos skyrių.
Vadovėlis daugiau nebediktuos tono pamokai, nuo šiol tai bus tik žinynas į kurį galima periodiškai užmesti akį, norint gauti greitą pagalbą. Keičiasi ir mokytojo vaidmuo: jis tampa savotišku treneriu, kuris padeda ištirti problemą, tačiau nesprendžia jos vietoje mokinių.
Ką reikėtų padaryti, kad G. Viginso „klausimų reforma“ padėtų grąžinti mokslui buvusią šlovę?
Išmokyti abejoti
Pirmiausia, ko reikia išmokyti – besąlygiškai netikėti faktais. Ekspertas ne dėl to yra ekspertas, kad nuo A iki Z išmano savo temą, o dėl to, kad sugeba abejoti gaunama informacija. Tarkime, rytinio Harlemo Centrinio parko pradinėje mokykloje visus faktus siūloma tikrinti, remiantis šiais kriterijais:
- Iš kokio šaltinio juos sužinojote?
- Kokius turime įrodymus ir kiek jie įtikinami?
- Kokias temas reikia ištyrinėti, kad papildytume gautas žinias šiuo klausimu?
- Kokie yra kiti požiūriai į šį klausimą?
- Kuo skiriasi alternatyvūs požiūriai? Kodėl mes galime/negalime jais pasitikėti?
Reikia suteikti vaikams galimybę savarankiškai pasirinkti šaltinius
Kam mes verčiame vaikus skaityti vienas ir tas pačias knygas? Jeigu norime išmokyti susirasti patikimus šaltinius, tegu mokytojas parodo, kiek daug jų yra, kad mokinys pats nuspręstų, kuriuo norėtų pasinaudoti.
Išskirti bazines žinias
Fizikos dėsniai, geometrijos aksiomos ir gramatikos taisyklės neturi būti pateikiamos kaip pamokos tema. Tai tik įrankiai, kuriais turime išmokti naudotis, tačiau jokiu būdu ne pamokos tikslas.
Vaikai baigia mokyklą anaiptol ne su tuščia, o su perpildyta galva, ji užkimšta sunkiasvore, dažnai ne iki galo permąstyta informacija. Gatavos žinios, be to, dar ir nepritaikomos praktiškai, labai greitai išdulka iš atminties.
G. Viginsas įsitikinęs, kad prasto išsilavinimo simptomas – tai anaiptol ne neišmanymas, o nekritiškas pritarimas svetimai nuomonei arba drovus tylėjimas, kai kažko nesupranti.
Ir užtenka teisintis: „Aš žinau, tai skamba kvailai, tačiau…“ Ne, skamba ne kvailai: įrodyta, kad patys įdomiausi klausimai ir pačios vertingiausios pastabos prasideda būtent nuo šios frazės.
