Lietuvoje dažnai atrodo, kad problemos apskritai nėra sprendžiamos (tik imituojamas jų sprendimas), arba besistengiant išspręsti vieną problemą, tuo pat metu yra pridaroma dar daugiau papildomų problemų. Švietimo sritis, kuri yra (turėtų būti) pati svarbiausia, prioritetinė sritis valstybei – taip pat nėra išimtis. Apie šios srities problemas ir bus rašoma tekste. Tad pasiruoškite – tai nebus lengvas ir trumpas žurnalo skaitymas prieš miegą.
1. Viskas prasideda nuo mokslo – sakykite, ką norite, bet švietimas yra pagrindas viskam: išsivysčiusiai valstybei, vieningai visuomenei, laimingai šeimai, tvirtą pagrindą po kojomis turinčiam, tiek psichologiškai, tiek fiziškai sveikam žmogui. O juk valstybę sudaro ne kas kita, kaip kiekvienas savaip unikalus žmogus, kuris nulemia ne tik savo, kaip individo, bet ir visos valstybės, kaip individų visumos, gyvavimą. Verta paminėti, kad diplomai ir jų skaičius itin dažnai neatspindi tikrojo žmogaus intelekto ir išsilavinimo. Mano akimis žvelgiant, išsilavinęs žmogus – tai savišvieta užsiimantis, gebantis savarankiškai, kritiškai ir logiškai mąstyti, nesistengiantis „plaukti pasroviui“, nebijantis išeiti iš savo komforto zonos, turintis savo nuomonę, altruistiškas bei empatiškas individas.
2. Norint, kad tokių žmonių būtų kuo daugiau, reikalinga kokybiška švietimo sistema. Ar Lietuvos švietimo sistema būtent tokia ir yra? Apmaudu, tačiau, tiesą sakant, Lietuvos švietimo sistema yra itin prasta. Problemos prasideda jau nuo pat pradinio ir vidurinio ugdymo institucijų. Jose pamirštama, kad kiekvienas į mokyklą atėjęs vaikas yra savaip unikalus – vienas linkęs į tiksliuosius mokslus, kitas į humanitarinius, trečias į menus, ketvirtas į sportą, penktas yra gabus kokioje nors kitoje srityje – tačiau mokyklose kažkodėl visi esame priversti stengtis iš visų mokomų dalykų gauti kuo aukštesnius pažymius, tarsi kiekvienas iš mūsų esame gabūs kiekvienoje srityje. Mums jau nuo pat pradinių klasių yra sakoma, kad turime mokytis „labai gerai“, tai reiškia – gauti kuo geresnius pažymius iš visų dalykų, nes kitaip nieko gyvenime nepasieksime.
Vertinti mokinių gabumus pažymiais ir įvairiais testais, manau, yra tiesiog nelogiška. Pavyzdžiui, Suomijoje, kurios švietimo sistema yra laikoma viena geriausių pasaulyje, mokiniai neatlikinėja testų ir nėra vertinami jokiais pažymiais. Visa tai atneša tik naudą: mokiniai „nekala“ informacijos, kadangi tam tiesiog nėra jokio poreikio. Jie nekonkuruoja tarpusavyje, o tiesiog kiekvienas mokosi pagal savo gabumus, didžiausią dėmesį koncentruodami į tas sritis, kurios juos labiausiai domina ir geriausiai sekasi. Grįžkime į Lietuvą, kurioje viskas yra kitaip: jeigu mokiniui nepavyksta gauti aukštų pažymių, požiūris į jį iš karto keičiasi – pradedama jį nuvertinti, laikyti kvailu, nes jis nesugeba gauti aukšto pažymio iš vieno ar kito dalyko, nepaisant to, kad galbūt jo tikrieji gabumai slypi visai kitose srityse. Ironiška, kad mokiniai, kurie (kaip mėgstama sakyti) mokėsi prastai, turėjo patenkinamus pažymius, tačiau dėl to nelabai pergyveno, neretai daug greičiau atranda save, savo mėgstamą sritį ir sėkmingai pradeda savarankišką gyvenimą, o tie, kurie plėšėsi dėl kiekvieno geresnio pažymio, lieka it musę kandę ir blaškosi tarp įvairių sričių, kol galiausiai suvokia, jog visose sferose geriausiu niekada nebūsi (9 amatai, 10 – badas?).
3. Verta paminėti ir tai, kad mokyklose mokiniams yra pateikiama ypatingai daug nereikalingos informacijos. Tokios informacijos, kurios gali prireikti tik ateinančiam testui (nieko tokio, bus galima „iškalti“) ir kurios dažnas mokinys gyvenime tikriausiai niekur net nepanaudos. Kodėl abiturientas Jonas, nusprendęs studijuoti bioinžineriją, turi žinoti, kaip apskaičiuoti stačiojo trikampio smailiojo kampo tangentą. Arba tai, kad Johanas Gutenbergas pirmąją knygą išspausdino 1455 metais? Kur jam tai pravers, jeigu tai yra visiškai nesusiję su jo pasirinkta specialybe? Galbūt protmūšiuose? Visgi tuos dalykus Jonas tikriausiai žinotų tik tokiu atveju, jeigu jis tą informaciją būtų išmokęs savo noru, domėdamasis šiais dalykais, o ne todėl, kad tai reikėjo „iškalti“ norint išlaikyti vieną testą, kurio klausimų ir rezultatų nebepamena nei pats Jonas, nei testą rengęs (-usi) mokytojas (-a). Kodėl abiturientė Ieva, nusprendusi studijuoti odontologiją, turi žinoti, kiek yra lietuvių kalbos kirčiuočių, ir kokia yra plutonio pusėjimo trukmė?
Nesupraskite klaidingai – nenoriu pasakyti, kad iš ugdymo programų turėtų būti pašalinti gamtos mokslai, istorija ar kiti mokomieji dalykai. Anaiptol. Paprasčiausiai reikėtų keisti ne pačius dalykus, o jų turinį – vietoj siekio „kuo daugiau informacijos ir kuo greičiau“ vėl būtų naudinga imti pavyzdį iš Suomijos ir naudoti suomių mėgstamą „mažiau yra daugiau“ metodą: imti žymiai mažesnę kiekvieno mokomo dalyko temų apimtį ir būtent tas temas nagrinėti giliau bei atidžiau, medžiagą kiekvienais metais kartojant ir palaipsniui sunkinant (sunkinant – t.y. ne didinant medžiagos kiekį, o nagrinėjant dalyką detaliau). Suomių patirtis rodo, kad mokiniams yra daug lengviau įsisavinti pateikiamą informaciją tokiu būdu, o ne siekiant paviršutiniškai paliesti kuo daugiau temų per kuo trumpesnį laiką. Labai svarbu, kad ugdymo programos būtų sudarytos iš tokių temų ir tokios informacijos, kuri turi realios naudos – yra pritaikoma praktikoje, t.y. gyvenime, ir kuri skatintų besiformuojantį žmogų mąstyti, savarankiškai ir kūrybiškai ieškoti problemų sprendimų, praplėstų akiratį, o ne tiesiog prikimštų galvą įvairiausių faktų ir informacijos, kurią, beje, atsiradus poreikiui, galima labai lengvai ir greitai susirasti interneto platybėse ar bibliotekoje.
Įgijus bendrąjį (vidurinį) išsilavinimą, kuris pagal idėją turėtų kiekvieną aprūpintų naudingomis ir gyvenime pritaikomomis žiniomis, būtent tada mokiniui (būsimam studentui) turi būti duotas pasirinkimas apsispręsti – ar jis gilinsis į Johano Gutenbergo išradimus ir kitas istorijos platybes, pasirinkdamas studijuoti istoriją, ar jis skaičiuos stačiojo trikampio smailiojo kampo tangentą ir kitas trigonometrijos funkcijas, pasirinkdamas studijuoti aukštąją matematiką ar specialybę, kuriai prireiktų šių dalykų. Kas žino, galbūt mokinys nuspręstų nesigilinti į lietuvių kalbos kirčiuotes ar cheminių elementų pusėjimo trukmes, kadangi jis tiesiog pasiriktų dominančią specialybę profesinėje mokykloje ir siektų tapti savo srities profesionalu, gilindamas žinias būtent tos srities specifiniuose dalykuose.
4. Aukštojo mokslo sistema Lietuvoje toli gražu nedžiugina ir turi daug trūkumų. Galima drąsiai teigti, kad Lietuvoje yra per daug aukštųjų mokyklų. Dėl to drastiškai nukenčia švietimo kokybė – vietoje to, kad universitetai ir kolegijos orientuotųsi į studijų kokybės gerinimą, didžiausias dėmesys yra skiriamas kuo didesniam studentų skaičiaus pritraukimui. Kasmet mažėjant studentų skaičiui Lietuvoje, aukštosios mokyklos mažina stojimo reikalavimus, o tai tikrai teigiamai neatsiliepia nei mokslo kokybei, nei aukštojo mokslo prestižui. Suprantama, jeigu aukštoji mokykla nepritrauks reikiamo kiekio studentų skaičiaus, ją gali tekti uždaryti. Bet galbūt taip ir reikėtų padaryti, jeigu universiteto ar kolegijos pagrindinis prioritetas tampa ne švietimo kokybė, o studentų pritraukimas vardan mokslo institucijos gyvavimo?
Nors aukštosios mokyklos kalba apie kokybiškas (ar net pasaulinio lygio) studijas, nesunku suprasti, kad iš tikrųjų viskas yra orientuota į pinigus. Ir tai yra didžiausia aukštojo mokslo sistemos problema. Jeigu būtų orientuojamasi į studijų kokybę, aukštasis mokslas visų pirma nebūtų lengvai prieinamas kiekvienam – griežta stojimo tvarka užtikrintų, kad studijuoti būtų priimami tik motyvuoti, aukštajam mokslui iš tikrųjų gabūs asmenys, pasiryžę didžiąją laiko dalį praleisti ne studentaudami, o siekdami pasisemti kuo daugiau žinių, kurios reikalingos norint tapti vienos ar kitos srities specialistu, tuo pat metu turint galimybę praplėsti savo pasaulėžiūrą, pagilinti jau turimas žinias, susipažinti su panašiai (arba visiškai skirtingai) mąstančiais žmonėmis, tapti akademinės bendruomenės dalimi ir dalyvauti visuomeninėje veikloje.
Be abejo, tai tik keletas paliestų aukštojo mokslo problemų. Su aukštųjų mokyklų vidine aplinka nesusipažinusiems ir tik iš reprezentacinių aukštųjų mokyklų filmukų ar lankstinukų nuomonę susidariusiems asmenims gali atrodyti, kad Lietuvos aukštojo mokslo įstaigos yra labai šiuolaikiškos, galbūt netgi panašaus lygio su prestižinėmis užsienio aukštosiomis mokyklomis. Realybė, visgi, yra kitokia. Universitetuose ir kolegijose yra ne viena ir ne dvi studijų programos, kurios yra ne tik pasenusios, bet ir visiškai nereikalingos darbo rinkai. Apmaudu ir tai, kad retas dėstytojas sugeba sudominti studentus savo dėstomu dalyku: yra begalė nekūrybiškų dėstytojų, kurie dėstymui pasirenka patį paprasčiausią ir blogiausią metodą – nuobodžiai skaitomas prezentacijas, kartas nuo karto įterpiant vieną ar kitą sakinį į monotonišką kalbėjimą. Verta paminėti ir tai, kad ne kiekvienas dėstytojas yra linkęs su studentais bendrauti kaip lygus su lygiu („žiūrima iš aukšto“) ir ieškoti kompromisų. Ne paslaptis ir tai, kad aukštosios mokyklos ypatingai tvirtai laikosi įsikibusios į studentų krepšelius ir net labai prastai besimokančius, prastą lankomumą ir skolas iš atsiskaitomųjų darbų turinčius studentus stengiasi kuo ilgiau neišbraukti iš sąrašų. Ir visai nesvarbu, kad kiti studentai nuoširdžiai stengiasi, įdeda žymiai daugiau pastangų ir siekia kuo geresnių rezultatų – tokius pat diplomus gaus bei tos srities specialistais galės vadintis ir vieni, ir kiti.
5. Kaip dar vieną svarbią švietimo sistemos problemą būtina paminėti neigiamą požiūrį į profesines mokyklas. Pamenu, mokykloje mums dažnai buvo kartojama, kad jeigu prastai mokysimės – būsime tinkami tik profesinėms mokykloms, nes niekur kitur mūsų nepriims. Šiais žodžiais tarsi buvo norima pasakyti, kad į profesines mokyklas eiti yra gėda, kad jos skirtos tik tiems, kurie visiškai nieko nesugeba ir greičiausiai nieko gyvenime nepasieks. Labai keista, kai tokį požiūrį besiformuojančiam žmogui pateikia ne kas kitas, o mokytojai – asmenys, kurie turėtų žinoti, kad ne visiems žmonėms reikalingas aukštasis mokslas, kad ne kiekvienas gali būti mokslininku, gydytoju ar inžinieriumi. Išties sunku suprasti, kodėl mūsų visuomenėje yra taip nuvertinami žemesnės kvalifikacijos darbai ir profesinį išsilavinimą turintys asmenys. Tikriausiai tam įtakos turi mūsų mentalitetas, o taip pat ir atlyginimų dydžiai.
Abejoju, bet galbūt mums pavyks kada nors suvokti, kad gėdingų darbų nėra – kad ir kokį darbą bedirbtų žmogus, jis visada turi būti vertas pagarbos ir jokiais būdais negali būti žeminamas ar diskriminuojamas.
Įprasta, kad pabaigoje turėčiau pasakyti paskatinantį, optimistinį žodį, tačiau, žinote, niekaip nerandu tinkamų žodžių. Sunku rasti optimizmo, kai aplink yra didelė betvarkė, o keletas aprašytų problemų tėra ledkalnio viršūnė. Pridėkime mokytojų (ir apskritai visų sričių darbuotojų) mažų atlyginimų problemą, patyčias mokykloje (ir visuomenėje), socialinę nelygybę, savižudybių skaičių, teisinės sistemos neveiksnumą, valdžios impotenciją, korupciją...
Neguodžia ir tai, kad didžiausiu valstybės prioritetu tampa ne švietimas, o karyba. Matote, galėčiau vardinti ir vardinti. Būtent dėl to ir yra liūdna – laikais bėga, o kartu su juo, deja, problemų skaičius tik didėja. Sakoma, kad viltis miršta paskutinė, tačiau – nežinau, kaip Jūs, bet aš savo rožinius akinius jau seniai nusiėmiau. O pabaigai, citata: „Maža šalis didžiųjų šalių apsuptyje gali išlikti, tik tokiu atveju, jei savo valstybės lėšas skirs švietimui, mokslui ir kultūrai.“ – Platonas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalink naujiena, istorija ar nuomone rašydamas el. p. pilieciai@delfi.lt.