Pigiais skrydžiais į Aziją ir Šiaurės Ameriką keliautojus viliojanti kompanija „Finnair“ suteikia puikų servisą, skrydžiai nevėluoja, dar ir nemokamai du kartus pamaitina. Tačiau maitina jie keistai, tuo, kas stipriai pučia vidurius, tuo, kas po to leidžia apie save sužinoti visiems šalia keliaujantiems, net ir tiems, kurie nevalgė. Kas skrido kartu supras. O visi kiti – nesijuokite.
Ar kada buvote uždaryti dujų kameroje? Man šiemet tokia „laimė“ teko net tris kartus. Pavasarį, kai skridau iš Helsinkio į Šanchajų, ir tada, kai iš Fukuokos miesto Japonijoje keliavau į tą patį Helsinkį. Ir dabar – antradienio naktį, kai iš „Finnair“ bazės Suomijos sostinėje lėktuvas pakilo į Čikagą.
Visi šie skrydžiai buvo labai skirtingi, tarp kardinaliai skirtingų tautų (kinų, japonų, amerikiečių). Vienuose lėktuvuose buvo daugiau verkiančių kūdikių, kituose panikuojančių senukų ar lėbaujančių amerikiečių. Bet visi tokie dalykai pakilus į dangų man yra kaip nuostabus fonas, tarsi privaloma kelionės dalis. Juk įdomu pasižiūrėti į visus tuos žmones, mintyse paspėlioti, kas, kokiu tikslu ir kur keliauja. Kartais, kai sukaupiu drąsos, imu ir net paklausiu.
Bet ne apie skrydžiuose sutiktus žmones šis tekstas. Tiksliau apie juos, tik iš kito galo. Iš užpakalio. Gal ir juoksis ar net smerks kai kurie, kad tokią gan intymią temą pasirinkau savo tekstui. Bet užpakalis ir visi su juo susiję reikalai yra natūralu ir žmogiška. Šios kūno vietos taip pat dalyvauja skrydžiuose ir kartais pridaro bėdos.
Aišku, niekam to nelinkėčiau, nes pakilus į dangų, apsuptam daugybės nepažįstamų, visiems krisite į akis, daugelis net ims smerkti, o gal net paskųs lėktuvo įgulai. Čia be jokio melo, kartą, kai skridau trumpu reisu kažkur Europoje viena pikta mamytė išsikvietė stiuardesę ir ėmė ant jos šaukti, mat ponas jai iš kairės skleidžia stiprų kvapą. Ką tokioje situacijoje turėjo daryti stiuardesė? Kaip jautėsi ponas? Viskas baigėsi juokingai, nes aš įsikišau ir paskolinau savo kvepalų. Nežinau ar tai pagerino kelionės kvapą jautriai jaunai mamytei, bet aš pasistengiau. Juk puikiai suprantama, jog stiuardesė dėl blogo kvapo vyriškio neišlaipins danguje ir tikrai nenupraus mažyčiame lėktuvo tualete.
Grįžkime prie praėjusios mano nakties „Finnair“ lėktuve, kuris iš Helsinkio iki Čikagos skrido 9 valandas. Reiso metu buvo du maitinimai. Kad bus „linksma“ supratau po pirmojo.
Su savo darbiniais karučiais po lėktuvą pasklidusios palydovės plačiai šypsojosi ir siūlė tvarkingai susodintiems keleiviams rinktis iš dviejų variantų: vištiena riebiame padaže su makaronais arba jautienos kukuliai su bulvių koše. Atrodo viskas gerai, skanu, maistinga, jeigu ne daržovės prie šių laisvai pasirenkamų patiekalų. Kiekvienam valgytojui stiuardesės išdalino po mažytį indelį sūdytų kopūstų su švelnia rūgštele. Tokie – per žingsnį nuo rūgimo proceso. Tokie, nuo kurių nori nenori – pilvelį išpūs.
Štai tie kopūstai, kurie valgytojams labai patiko, ir žinoma, iš pradžių nekėlė jokio įtarimo, – pridarė mums bėdos. Vos po pusvalandžio ar valandos, nusidriekė eilė prie tualetų... Vos prasiveria durys – visi kas arčiau jų sėdi – puola dengtis veidų. Kai kas rankomis mosikuoja, tarsi vėduojasi nuo blogų aromatų.
Čia dar nieko – tualetas kaip ir yra tam skirta vieta. Labiau liūdna už tuos, kurie sėdėjo šalia tų kopūstų ne vieną indelį suvalgiusių (kai kuriuos stiuardesės palepino). Per dvi eiles nuo manęs ir per vieną eilę nuo trijų nuostabių lietuvių moterų, kurios pro Čikagą keliavo į Majamį – vyko dramos. Ten toks didelis, augalotas ponas, kas kokias penkiolika minučių vis kartojo „sorry, sorry“. Iš pradžių nesupratau, kas vyksta. Kol viena moteriškė nepradėjo kvepalais purkšti. Tada tas vyras ilgam nuėjo į tualetą. Spėjau pamiegoti, jo dar nebuvo savo vietoje. Ir grįžo tiesiai per antrą maitinimą, kai padavėjos išdalino makaronus su šaldytomis daržovėmis ir kažkokiu padažu.
Kol atskridome nemalonaus kvapo banga buvo persismelkusi visur, tarsi kelionė tualete. Bet padorūs lėktuvo keleiviai vaidino mandagius, niekas niekam nieko nesakė. O jau išlipę iš lėktuvo, kad puolė vieni kitus sveikinti ištrūkus iš tų „bezdalų“. Ačiū, tam žmogui, kuris šiam skrydžiui parinko kopūstų. Ačiū, ponia virėja!
Ir linkėjimai mano draugui, aviacijos žinovui, kuris daug kartų mane bandė įtikinti, jog pakilus lėktuvui smarvė nesijaučia. Linkėčiau pakliūti į „kopūstų reisą“.
Šios nakties skrydis nori nenori man priminė tai, ką patyriau pavasarį. Tos pačios aviakompanijos reise į Šanchajų padavėjos keleiviams pasiūlė dviejų rūšių maistą: vištiena su šparaginėmis pupelėmis ir kitais priedais arba kažkokią mėsą su brokoliais. Jūs jau turbūt suprantate apie ką aš – pupelės ir brokoliai.... Nu, kodėl?
Be abejo, išalkę žmonės godžiai valgė iki paskutinio kąsnio, aš ir pats per porą minučių surijau vištytę. Na ir tada vėl eilė prie tualetų.
Prisimenu net buvo kilęs konfliktas – kas iš keleivių taip suteršė vieną iš kabinų, padaryta tiesiai ant sienos! Stiuardesės buvo piktos, bet po poros valandų ir vėl pamaitino. To skrydžio ypatybė buvo dar ir ta, kad skrido daug kinų. Kas su jais susidūrė tikrai žino, kad kinas visur ir visada su savimi turės užpilamos makaronų sriubos su visokiais prieskoniais. Mes su draugais tokį derinį vadinam „bomžpakiu“. Tai nuo tų dalykų pupų ir brokolių aromatai buvo tarsi sustiprinti.
O kai skridau iš Japonijos – mus vėl maitino ta pačia višta su pupomis arba žuvimi. Čia jau daug geriau. Nors žuvis irgi turi gana stiprų kvapą, bet man jis visai patinka.
Blogiau buvo tai, kad japonai turi tokį keistą užkandį, kuri visi kaip susitarę triauškė tame skrydyje. Pasirodo, ši protinga tauta mėgsta valgyti vištos letenėlę. Kažkaip pamarinuota ir padžiovinta, gal parūkyta, su visais nagais, ar bent vaizdas toks. Jie čiumpa vištų kojas į rankas ir traškina kaip kokias saulėgrąžas.
Esu tikras, kad panašių siurprizų lėktuvų maitinimuose pasitaiko daugelyje avialinijų ir mano istorijos su iš Lietuvos gana pigiai skraidinančia „Finnair“ yra tik atsitiktinumas.
Vokiečių skraidintojai „Lufthansa“ prieš savaitę savo verslo klasės keleiviams pateikusi rūkytos žuvies irgi stipriai susimovė. Sudžiūvusi, persūdyta, kramtėsi kaip guma. Na, prie to šampano, kurį dalino stiuardesės, tikrai netinka.
Linkėkime pasitempti skrydžių kompanijoms ir dažniau pagalvoti apie tai, kas po jų patiekiamo maisto vyksta lėktuve. Tik tiek. Tinka ir višta ir kukuliai, tik susimildami, pamirškit kopūstus. Geriau įdėkite agurko ar konservuotų alyvuogių.
