Ankstesnė tapytojo paroda „Meno nišoje“ vadinosi „Peizažas su kaliošu“. Anot G. Jagmino, ją dar buvo galima pasiekti avint kaliošus. O dabar – viskas, „Tvanas“! Na, ir tebūnie. Arba lenkiškai – „stań się“.
Tokį įrašą paveiksle „Pasaulio sutvėrimas III“ yra palikęs lietuvių tapybos klasikas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Kaip gi nepaklausi jaunojo menininko, kokie reikalai sieja juodu.
„Su M. K. Čiurlioniu mano santykis gana įdomus – kartais jis man visai nerūpi, juk tiek jo daug. Tačiau praeina kiek laiko ir vėl imu jį žiūrinėti, studijuoti. Kai kurie dalykai jo kūryboje man labai patinka, o kiti – nepatinka visai“, – nukirto G. Jagminas.
Pagerbė žuvusį lietuvių jūrininką
Tvano vaizdinys dailininką lydėjęs nuo vaikystės. Iki šiol atsimena, kaip būdamas penkerių Klaipėdoje pas senelius su kitais vaikigaliais mėgavosi smarkios liūties užlietu kiemu. Ir labai nesidžiaugė, kai vanduo nuslūgo.
Dabar jį dažniau ištinka kūrybiniai potvyniai. „Būna, dažu, vandeniu pasilieji, pasipili, patvinsti visas ant drobės, va, tada tai tvanas“, – juokėsi G. Jagminas.
Tvanas autoriaus parodoje aptinkamas net dviejų būsenų – skystos ir kietos. Toks jis paveiksle „Aisbergas arba tvanas“.
Dailininkas dėmesio skyrė ir sovietiniam tvanui, kuris daugeliui lietuvių baigėsi fatališkai. Tarkime, paveikslas „Skenduolis“ sukurtas mąstant apie jūrininką Stasį Šinkūną. Jis 1989 metais netoli Norvegijos krantų žuvo per atominio povandeninio laivo „Komsomolec“ katastrofą.
Kad atsakytų į klausimą, ką jam reiškianti tapyba, G. Jagminas sumanė pasinaudoti „skambučiu draugui“. Keliais žodžiais persimetęs su fotografu Liudu pabrėžė: „Būdas gyventi, mąstyti, susikalbėti su kitais ir nesustoti, eiti į priekį.“
Išugdytas trišalio futbolo
Rugsėjį sėkmingai pasirodęs tarptautinėje meno mugėje „Positions Berlin 2017“, G. Jagminas į savo parodą pakvietė ir netikėtą svečią – vieną „DAMTP: destrukcijos ir psichodarbininkų sąjungos“ nario, nenorėjusio skelbti savo pavardės, kūrinį (visi sąjungos nariai veikia anonimiškai).
„Su šia sąjunga esu turėjęs daug įvairių patyrimų. Būsiu atviras – dėl jos net pradėjau tapyti. Todėl rodydamas savo darbus, naudodamasis suteikta garbe, tuo pačiu noriu pristatyti ir savo bendražygius“, – teigė G. Jagminas, ne kartą su bičiuliais iš DAMTP žaidęs ypatingą žaidimą – trišalį futbolą.
Šio žaidimo esmė – agresijos ir konkurencijos eliminavimas. Kitaip nei dvipusiame (normaliame) futbole, trišalyje įmušti įvarčiai neskaičiuojami – tik praleisti. Rungiasi trys komandos, laimi ta, kuri jų praleidžia mažiausia.
„Toks žaidimas dekonstruoja mitinę normalaus futbolo bipoliarinę struktūrą, kurioje „mūsiškiai“ kaunasi su „kitais“, o teisėjas savo mimikomis demonstruoja esąs visiškai „neutralus“ – panašiai kaip žiniasklaida ir valstybinės struktūros, stebėdamos klasių kovą visuomenėje“, – taip trišalį futbolą apibūdino 2009 metais Alytuje rengtos „Art Strike“ bienalės sumanytojai.
Tada pirmą kartą Lietuvoje trišalis futbolas žaistas tankiai medžiais apsodinto parko teritorijoje.
Gustas nestokoja ironijos
Pasak kuratorės Sonatos Baliuckaitės, ankstesnėje G. Jagmino parodoje „Meno nišoje“ žiūrovai matė nemažai figūratyvinių paveikslų. Naujuose kūriniuose daugiau išgrynintos formos, artėjimo prie pačios tapybos esmės.
Tiek figūratyvinėse, tiek ir abstrakčiose G. Jagmino drobėse visada gali rasti peizažą – kaip pagrindinį ar šalutinį herojų.
„Nors menininko kūrinių pavadinimai skamba dekadentiškai ir dvelkia romantizmu, bet kūriniai yra aktualūs šiuolaikiniame kontekste, jiems netrūksta ironijos. Tai grynosios tapybos paroda“, – tvirtino S. Baliuckaitė.
Menotyrininkas dr. Viktoras Liutkus teigia, kad G. Jagminas yra geras koloristas, mėgstantis tapyti „užkelta“ spalvine gama, kontrastais, vykusiai panaudodamas piešinį, figūratyvą. Remiasi gamta, patirtimi, stebėjimu. Neieško pigaus komercinio rezultato. Moka analizuoti natūrą, ją dekonstruoti ir konstruoti.
