Buvęs moterų rinktinės strategas Algirdas Paulauskas yra pasakęs, kad treneriais ir teisėjais tampa nesusisekę krepšininkai.
Tai yra labai arti teisybės.
Mano krepšinio kelias prasidėjo nuo pirmos klasės, kuomet ėmiau lankyti krepšinio treniruotes pas Eduardą Kairį. Maždaug po penkerių metų mane pervedė į pirmąją 1977 metų gimimo Vilniaus komandą pas trenerį Gintautą Reginą.
Aš, kaip ir visi tuometiniai vaikai, svajojau tapti nauju Saboniu, Marčiulioniu, Chomičiumi ar Kurtinaičiu. Gavosi taip, kad dažnai nepapuldavau į komandos dvyliktuką. Sabonio talento aš, deja, neturėjau.
1993-aisiais mūsų Vilniaus krepšinio mokyklos komanda 18-joje Antakalnio vidurinėje mokykloje žaidė miesto pirmenybių rungtynes prieš „Policijos akademiją“, kuriai tuomet atstovavo Linas Kvedaravičius, Erikas Kučiauskas. Į rungtynes atėjo tik vienas teisėjas Petras Janulionis, o treneris Regina pasiūlė pateisėjauti ir man.
Iš kažkur susiradome švilpuką, aš suteisėjavau, o pagrindinis arbitras mane pagyrė už gerą darbą. Man pačiam tai labai patiko, o gavęs kvietimą padirbėt Vilniaus studentų lygoje, jį nedelsdamas priėmiau.
Ratas po rato stūmiausi į priekį, kol man pasiūlė miesto pirmenybėse suteisėjauti su Romualdu Brazausku.
Pamenu, kad tuomet prieš rungtynes jaučiau jaudulį, nes norėjau pasirodyti kaip įmanoma geriau.
Niekada to neslėpiau – Brazauskas visada buvo mano sektinas pavyzdys, į kurį stengiausi lygiuotis. Jis yra mano mokytojas, kuris tikrai daug padėjo ir patarė. Visada būsiu jam už tai dėkingas.
Kad teisėjavimas yra mano pašaukimas ir kad noriu būti krepšinio arbitru supratau maždaug 1996-aisiais, kai dirbau LKAL.
Dirbosi sklandžiai, o aš jaučiau, kad LKL man yra pasiekiama ranka. Šis perėjimas užtruko vos dvejus metus.
Tai laikoma labai greitu perėjimu. Įprastai toks procesas užtrunka iki ketverių ar penkerių metų. Noriu pabrėžti, kad tuo metu teisėjų nebuvo daug, didelės konkurencijos – irgi. Taigi, būdamas 18 metų tvirtai apsisprendžiau, kad noriu eiti teisėjavimo keliu.
„Ekinstos“ salėje dirbome su Aleksu Zakiu, tuomet buvo dviejų teisėjų mechanika. Žaidė „Sakalai“ su „Lietuvos rytu“. Prisiminimai neryškūs, tačiau pažvelgus atgal, sunku patikėti ir įsivaizduoti, kad tekdavo teisėjauti dviese.
Dabar jau trise būna daug reikalų ir darbo, o tuomet išsiversdavome dviese ir visi būdavo patenkinti bei laimingi. Galbūt dėl to, kad žaidimas buvo kitoks. Kiti greičiai, kitas krepšinio suvokimas.
Atėjo technologijų amžius, kurios tikrai pagelbėja dirbant. Visgi, ir jomis reikia mokėti tinkamais naudotis ir iš to mokytis.
Būtent su SPS vaizdo peržiūrų sistemos technologija ir yra susijusi mano pakankamai didelė klaida, tuo pačiu – ir bausmė.
2014-aisiais vyko VTB Vieningosios lygos mačas, kuriame žaidė Minsko „Tsmoki“ su Rygos VEF. Iki rungtynių pabaigos buvo likusi vos minutė, o žaidėjas pataikė tritaškį su 24 sekundžių sirena.
Tuomet buvo tik ką įvesta peržiūrų sistema, tad daug patirties su tuo nebuvo. Aš, kaip vyriausiasis teisėjas, turėjau teisę eiti peržiūrėti pakartojimą, tačiau kolega guldė galvą ir mane įtikino, kad metimas buvo po laiko. Taigi, tapau tam tikros situacijos įkaitu: nueisi pažiūrėti pakartojimą – išeina, kad nepasitiki kolega, nenueisi – iki rungtynių pabaigos liks klaustukas, ar teisingai įvertinome situaciją.
Mes tęsėme rungtynes, o jos pasibaigė minimaliu skirtumu. Metimo kaina – labai didelė. Vėliau paaiškėjo, kad metimas turėjo būti įskaitytas, o tai man kainavo trijų mėnesių poilsį nuo VTB lygos. Tai – ilgiausia bausmė mano karjeroje.
Diskvalifikacijos tarp teisėjų yra vadinamos atostogomis. Jos priklauso nuo klaidos dydžio. Kaip ir nėra krepšininkų, neprametusių metimų ar visas rungtynes laimėjusių, taip ir nėra neklystančių teisėjų. Tai – žmogiška.
Iš tokių momentų ateina patirtis. Šis epizodas buvo stipriai aptarinėjamas seminaruose, iš jo buvo mokomasi. Tą pamoką išmokau ir aš. Tikrai norėtųsi, kad tokia situacija nepasikartotų nei man, nei kolegoms.
Svarbiausia suprasti, kodėl klaidos atsirado, o dar svarbiau – turėti kiaušus tai pripažinti. Jei nori tobulėti, iš situacijos pasimokysi ir jų daugiau nebekartosi. Tai galioja visų sričių specialistams.
Privalai būti savikritiškas, kad ir kas benutiktų. Tai vienintelis kelias tobulėjimo link. Jeigu pradedi galvoti, kad esi tobulas ir neklystantis – viskas, tu važiuoji stačiai žemyn.
Po rungtynių, ypač svarbesnių, teisėjai dažnai iškart neužmiega. Tai taisyklė, kuri egzistuoja nepaisant to, kokia tavo darbo patirtis ar kokio lygio rungtynėse teisėjauji. Kiekvienas mačas yra tuo metu svarbiausias. Jei rungtynės nepasiseka – analizuoji klaidas, galvoji, ką galėjai padaryti geriau. Jei pavyksta gerai, tuomet gauni adrenalino, kad viskas praėjo be klaidų.
Teisėjavimas – sunkus darbas ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Tai aš patyriau prie dešimtmetį. 2007-ųjų sausio 13-osios naktį praleidau galvodamas ne apie gerai ar blogai atliktą darbą. Tuo metu buvau operacinėje Vilniuje, kurioje man buvo atliekama rungtynių metu trūkusio Achilo rekonstrukcija.
Rungtynės vyko Klaipėdoje, o jose žaidė „Lietuvos rytas“ su „Neptūnu“. Dirbome trys teisėjai, o iki dvikovos pabaigos buvo likusios vos kelios minutės.
Sušvilpiau ginčą Matthew Nielsenui ir, berods, Michailui Anisimovui. Pamenu, kad padariau staigų judesį rodydamas ginčą ir išgirdau „pokšt“ – kažkas lyg pagaliu kirto per koją.
Griuvau iškart ant grindų, prie manęs pribėgo visi rungtynių dalyviai. „Lietuvos ryto“ kineziterapeutas Juozukas Petkevičius ir gydytojas Audrius Gocentas greitai išrišo, kad nutrūko Achilas.
Kolegos Algirdas Bataitis bei Ramūnas Žukauskas pabaigė dvikovą dviese, o po mačo nuvežė mane tiesiai iš Klaipėdos į Vilnių, į operacinę.
Pirmajame mače po traumos fiziškai nesijaučiau prastai. Atrodė, kad ilgos pertraukos net neturėjau.
Praėjus penkeriems metams po Achilo nutrūkimo, mano karjera apskritai buvo pastatyta ant kortos. Tiesą sakant, ta trauma galėjo reikšti ne tik karjeros pabaigą. Buvo iškilusi grėsmė, kad apskritai kojų valdymas bus ribotas ir atiteks kokia nors invalidumo grupė...
Man buvo nustatyta paūmėjusi stuburo išvarža, kurią reikėjo operuoti. Reabilitacija užtrūko net 9 mėnesius, o du iš jų negalėjau tinkamai vaikščioti.Į priekį vedė tik didelis noras sau įrodyti, kad galiu. Kad rimta trauma man nėra kliūtis grįžti ir dirbti aukščiausiu lygiu. Tai buvo maksimali motyvacija.
Smagu buvo sugrįžti, nes aš myliu savo darbą. Žinoma, tai nėra lengvas darbas, kritika – mūsų pastovi palydovė. Čia yra du variantai – arba tu nesi pastebimas, jei dirbi gerai, arba gauni daug kritikos, jei dirbi blogai.
Prieš kokį dešimtmetį, pamenu, kai „Žalgirį“ treniravo Antanas Sireika. Kasdieninėje situacijoje prasilenkėme su jo žmona Aurelija, o ši paklausė manęs, kaip sekasi ir kur aš dingęs, kad nieko negirdėti. Sakiau jai: „Nebijok, Aurelija, apie mus išgirsi gegužės mėnesį“. Būtent tada prasideda LKL finalai.
Kritika vykstant svarbiausiems sezono mačams – beveik neišvengiamas dalykas. Bet mūsų šalyje ji nėra tokia baisi, žinau tokių, kur ji kur kas aštresnė.Gaunama kritika nepermuša mūsų specialybės varomosios jėgos – iššūkio.
Noriu naujo mačo, noriu to naujo iššūkio, noriu pamatyti, ką jis atneš. Atlikus darbą – ratas sukasi toliau. Be jokio galutinio tikslo.
Kiekvienos rungtynės yra nauja istorija, kuri nežinai, ką tau atneš. Visada žvelgiame į būsimas rungtynes, o mūsų karjera – lyg nesibaigiantis sezonas. Būnant teisėju reikia suprasti taisykles, būti fiziškai ir psichologiškai pasiruošus. Tačiau svarbiausia – turėti sąžiningumo geną.
Kiekviena klaida visuomenės akyse sutepa ne konkretų arbitrą, o mūsų bendrą vardą. Ne tik tame mače dirbančių, bet visos Lietuvos ir visų sporto šakų arbitrus. Laikydamas švilpuką savo rankose jaučiu pareigą dirbti ne tik dėl savęs, bet ir dėl visų savo kolegų.
