Po netekties su dideliu džiaugsmu ir nerimu laukiamas vaikelis atneša daugybę baimių, sąlygotų skaudaus patyrimo. Noriu pasidalinti savo jausmais, kurie neišvengiamai dažniau ar rečiau aplanko viso pasaulio moteris po tokių skaudžių išgyvenimų.
Dievo dovana
Po pirmojo kūdikio netekties meldžiau Dievą, kad nenusisuktų nuo mūsų šeimos ir padovanotų mums antrą vaikelį. To paties prašiau taip ir negimusios dukrelės, mūsų šeimos angelu virtusios, sielos malonės atsiųsti sesutę ar broliuką. Ir štai šiandien jau 34 savaitės mano mažų ir atsargių žingsnelių vilties kelyje su malda, kad šįkart viskas vyktų sklandžiai ir sėkmingai.
Baimė pripažinti ir džiaugtis nėštumu
Tik sužinojus, kad Dievas išgirdo mano maldą ir siunčia mums didį stebuklą, be galo džiaugiausi, tačiau tuo pat metu iškart pajutau, kaip mane savo tvirtom rankom apsupo nevaldoma, šalta savisaugos jėga, kuri nuo pirmo atlikto nėšumo testo stengėsi užkimšti burną, kad ši žinia kuo ilgiau nepasklistų į viešumą, nes „o jei ir vėl nutiks nelaimė...?“
Ši jėga ne tik neleido dalintis žinia su artimaisiais, tačiau net ir pačiai blokavo mintį, kad laukiuosi. Lyg nuolat girdėčiau jos hipnotizuojantį balsą: „Gal nesilauki, neskubėk svajoti, gal testai rodo klaidingai, pirmos dvylika savaičių yra labai trapios ir pažeidžiamos“.
Šaltas ir negailestingas balsas šias mintis lyg nuskausminamuosius leido man į kraują, kol įtikėjau ir žinia pasidalinau tik su vyru. Sutarėme, kad niekam kol kas apie tai nesakysim. Laikas ėjo, vaikelis augo, pilvelis taip pat. Darėsi sunku nuslėpti žinią, tad ji išplaukė į dienos šviesą atnešdama daug džiaugsmo aplinkiniams, bet kartu ir daugiau baimių man, nes taip norisi ne tik save, bet ir artimuosius apsaugoti nuo nemalonių žinių, nes „ o jeigu... ?“
Savisaugos tvirtą ranką jaučiu ant savo peties ir dabar, kuomet vis dar nedrįstu išpakuoti mažų daiktelių, su meile pirktų pirmagimei dukrelei, bijau užeiti į parduotuvėse esančius kūdikių skyrius ir nupirkti ką nors išskirtinio būtent šiam vaikeliui, bijau užvesti kūdikio knygelę, fotografuotis besidžiaugiant apvalėjančiu pilvu, bijau ruošti daiktus, kurie bus reikalingi ligoninėje, nes tąkart rūbeliai taip ir liko neišpakuoti...
Likus mėnesiui iki gimdymo visi vaiko daiktai vis dar suslapstyti ir uždengti tūno dėžėse ir vargu ar pavyks juos išpakuoti, kol ant rankų nelaikysiu savo sveikos ir gyvos mergytės.
Nepasitikėjimas savo kūnu
Skaitydama užsienio forumus, kuriuose pasaulio moterys dalinasi savo išgyvenimais, supratau, kad nesu vienintelė, kuriai atrodo, jog mano vaikeliui bus saugiau ant mano rankų nei mano įsčiose. Nepasitikėjimas savo kūnu yra begalinis. Daktarai ramina sakydami, kad kiekvienas nėštumas yra kitoks ir kad tokių pačių situacijų nebūna, bet vis dėlto... Sunku tuo patikėti, kuomet šviesios gimdymo patirties dar neturėjau.
Savo delnų beveik neatitraukiu nuo pilvo. Nuolat stengiuosi įsiklausyti, pajusti kūdikio judesius, būti tikra, kad šią minutę yra viskas gerai. Nusiraminimui vis kartoju, kad viskas yra Dievo valioje, ir meldžiuosi labiau nei kada anksčiau. Tikėjimas ir malda – stipriausi ramintojai ir guodėjai.
Panikos priepuolis
Nuo tos akimirkos, kuomet pradėjau justi judesius, iki maždaug 30 nėštumo savaitės džiaugiausi, kad situaciją valdau. Baimių yra, bet su jomis galima gyventi. Miegu gerai, sapnai šviesūs, o gal ir aktyvi darbinė veikla iki dekreto galvą užima savais rūpesčiais. Atitolstu. Tačiau įkopus į trečiąjį trimestrą pradedu jausti nevaldomus pasąmonės srautus, kurie per sapnus man primena, kas nutiko ir kad visaip dar gali nutikti šįkart. Judesių skaičiavimas kelią įtampą ir baimę su kiekviena akimirka, kuomet jie aprimsta. Kartą, dukrelei įmigus, gerą pusvalandį pilvelyje nejutau nieko, bandymai pažadinti buvo nevaisingi.
Mintys iškart sumodeliavo tą pačią mano baisiausios gyvenimo dienos situaciją, kuomet nebepajutus judesių ligoninės priimamąjame sužinojau, kad dukrelės širdis sustojo. Širdis dar labiau ėmė daužytis ir įsiklausyti į mažosios kūno judesius tapo neįmanoma. Ašaros, didžiulis stresas ir... nusiraminimas pagaliau jai prabudus ir pradėjus žagsėti. Imu dėkoti Dievui už šią palaimą. Vis dėlto panikos priepuolio nepavyko išvengti. Antrą kartą būsiu kantresnė laukdama jos judesių.
Ramybės terapija
Skaičiuoju dienas, nebe savaites. Kiekviena jų – savotiškai sunki ir įtempta, tačiau žinojimas, kad vaikelis jaučia mūsų mintis ir jausmus, verčia stengtis būti ramiai, tiek, kiek tik tai įmanoma mano pastangomis.
Knygos, pasivaikščiojimai, susitikimai su šviesiais žmonėmis, tikėjimas ir malda, buvimas su dukrele tik dviese, lopšinės dainavimas, laukimas jos atsako į pilvelio paglostymus – visa tai puiki terapija nuo baimių.
Palinkėjimas
Visoms moterims, kurios laukia vaikelių po netekties, noriu palinkėti stiprybės. Galbūt mums nereikia bėgti nuo baimių ir jas slėpti giliuose pasąmonės sluoksniuose, bet reikia pripažinti, kad jos yra su mumis ir kitaip nebus. Tačiau turime mokytis neleisti joms užvaldyti mūsų taip, kad blaivus protas pasitrauktų į šoną. Viską turime padaryti dėl mūsų vaikelių. Jie turi jaustis mylimi ir su dideliu džiaugsmu laukiami ateinant į šį pasaulį. Praeitis turi likti praeityje, nes kitaip ji gali atimti iš mūsų ateitį. O juk kiekviena diena yra dovana. Būkit laimingos!
