Pasaulio dėmesį katalonai gavo ne savo, o ispanų dėka. Tokios daugybės pasidalijimų ir komentarų tikrai neiššauktų vien tik proga pareikšti savo nuomonę Katalonijos nepriklausomybės klausimu. Didžiausiu akibrokštu ir pasidalijimų srautu socialiniuose tinkluose buvo susirėmimų ir susidorojimų vaizdai – visuotinis streikas ir protestų mitingai, prieš protestuojančius guminių lazdų siena stojantys šarvuoti ispanų pareigūnai, išvedamos analogijos su F. Franko režimo vaizdais ir panašūs.
Akivaizdžiai prieštaringu tapo oficialus ispanų pareiškimas, kad jėgos panaudojimas buvo proporcingas prieš žmones, kurie tūkstantinėmis miniomis po referendumo plūdo į Katalonijos miestų gatves. Tai iššaukė žmonių reakciją žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose, dar labiau imta platinti vaizdus, įrodančius, kad jėgos panaudojimas buvo perteklinis. Katalonų referendumas tokiu būdu nusirito per pasaulį.
Būtent, ne dėl katalonų balsavimo, o dėl panaudotos jėgos ir aiškių smurto atvejų buvo priversti suklusti ir oficialią nuomonę pasakyti Europos institucijų ir valstybių vadovai. Europos Komisija paragino Ispaniją ir Kataloniją pradėti dialogą, pabrėždama, kad smurtas nėra tinkamas politikos įgyvendinimo metodas. Tiesa, EK patvirtino, kad jeigu Katalonija, susitarusi su Madridu, atsiskirtų nuo Ispanijos, tai netektų narystės Europos Sąjungoje ir turėtų jos siekti iš naujo. Be susitarimo su Ispanija Europos Sąjunga atsisako pripažinti katalonų sprendimą.
Tačiau Ispanijai pasiuntus į Kataloniją būrius malšintojų, derybų ir susikalbėjimo klausimas tapo kur kas sunkesnis. Žinant karštą katalonų temperamentą ir užspaustas kovingas nuotaikas galima buvo tikėtis ir drastiškesnių jų žingsnių po referendumo. Juk buvo planuojama, kad Katalonija per 48 valandas po referendumo paskelbs nepriklausomybę, jeigu referendume už tai pasisakys dauguma balsavusiųjų. Bet jie pasielgė pakankamai išmintingai. Už atsiskyrimą nuo Ispanijos referendume pasisakė net 90 procentų dalyvavusiųjų. Vis dėlto Katalonijos prezidentas Carlesas Puidgemontas pranešė, kad katalonai iškovojo teisę į nepriklausomybę, tačiau Katalonijos institucijos jokių ryžtingų veiksmų nesiėmė. C. Puigimontas paprieštaravo, jog susiklosčiusi padėtis yra Ispanijos vidaus reikalas ir teigia, kad reikalingas tarptautinis tarpininkas Katalonijai mėginant susitarti su Ispanijos centrine valdžia.
Taigi dabar ir katalonai laukia tarptautinių institucijų žodžio – jų nepriklausomybės referendumas atiduodamas į Europos išminčių rankas. Galbūt tai išties kelias, jeigu išminčiai pateisins lūkesčius. Dabar jau ne tik katalonų ir ispanų lūkesčius. Europos gyventojai yra šokiruoti ne tik katalonų protestų malšinimo vaizdų. Jų dar neapleidžia Brexito šoko nuotaikos. Katalonijos atsiskyrimas būtų dar vienas „exitas“.
Išmintingas tarpininkavimas ispanų-katalonų susitarime pirmiausia turėtų atliepti Europos gyventojų išsidraskymo baimės nuotaikas. Mažiausiai, ko dabar reikėtų Europai – susiskaldyti smulkiais gabalėliais. Ir atskilę, ir paliktos šalys vėl iš naujo turėtų lipdyti santykius, vėl spręsti savo ir bendrystės su ES problemas, vėl atskirai kiekviena turėtų įveikti ekonomines, socialines, saugumo problemas, tokius iššūkius kaip migracijos bangos. Visa tai paveiktų ne tik besiskaldančias valstybes, bet ir visas kitas.
Katalonijos referendumas ne tik socialiniais tinklais, bet ir kone apčiuopiamais procesais gali atsiristi iki kiekvieno Europos gyventojo. Taip pat ir mūsų.