Sulaukiau aštuoniolikos ir viskas ne taip, kaip tikėjausi – dabar pavydžiu trisdešimtmečiams

Jauno žmogaus gyvenimas visada man atrodė pats gražiausias laikotarpis. Ir aš visą vaikystę laukiau, kol man sueis aštuoniolika, devyniolika ar dvidešimt metų ir galėsiu būti niekieno nekontruoliuojama, atsakinga ir mėgausiuosi tokiu gyvenimu.

Na, o dabar, kai man maždaug tiek ir yra, aš pavydžiu 30-mečiams, kurie žino, ka veiks gyvenime, yra pabaigę mokslus, turi namus ir sukūrę šeimas. Rodos, viskas kaip ir paprasta – pabaigi vidurinę mokyklą, stoji į universitetą, susirandi darbą, kuri šeimą. O jei nežinai kur stoti? Kur dirbti? Aš nežinau.

Šiais laikais turime stereotipą, kad jei žmogus nesimoko universitete ar bent jau kolegijoje, jis tinginys. O jei aš nenoriu mokytis? Jei nematau savęs nei vienoje studijų kryptyje? Jei laisvomis dienomis noriu tiesiog atsigulti ir gulėti? Galbūt čia per vėlai prabudusi paauglystė, o galbūt ir ne?

Bent keletą kartų per savaitę vis pagalvoju, kaip man atrasti vietą šiame pasaulyje ir koks tas sėkmės raktas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Gerb. skaitytojai, galbūt galite pasidalinti savo gyvenimo patirtimi ir papasakoti, kaip jums pavyko susikurti tokį gyvenimą, kokio norėjote? Gal jūs irgi nenorėjote studijuoti ir atradote laimę be mokslų? Rašykite el. p. [e-mail] su prierašu „Mano kelias“.