Tiksliau prasidėjo įvairaus lygio ekspertų ir valdininkų sugrįžimo arčiau realybės procesas. Jie pagaliau pradėjo pripažinti (procesas nebus žaibiškas), kad valstybės esmė tai ne įvairūs reitingai, rodikliai, BVP kilimo greitis, o žmonės ir jų gerovė. Pradedama suprasti ir tai, kad piliečiai nėra kažkoks įnagis, kuris skirtas tik tam, kad padidintų investuoto kapitalo vertę ir įplaukas į biudžetą.
Tokiam pripažinimui paskatino ir skaičiai, kurių nebeįmanoma ignoruoti ir užtušuoti politkorektiškomis kalbomis. Europos Sąjungos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, penktadalis Lietuvos gyventojų skursta, o pajamų nelygybė Lietuvoje didžiausia per dešimtmetį. Skaičiavimai rodo, kad daugiausiai ir mažiausiai uždirbančiųjų pajamos skiriasi apie 8 kartus. Anot mokslinių tyrimų, didelę pajamų nelygybę Lietuvoje lemia mokesčių sistema ir per menkos socialinės pašalpos.
Taip, frazės „patiria sunkumų“, „jaučia trūkumą“ ir panašūs politkorektiški terminai dar plačiai vartojami, tačiau, mums, eiliniams piliečiams, svarbiau tai, kad pagaliau pradedama kalbėti ne tik apie tai, kad šalies vystymasis tai kažkoks teorinis procesas, kuris atsispindi tik kas ketvirtį Statistikos departamento skelbiamose ataskaitose, bet tai, kad nuo to priklauso kiekvieno iš mūsų gyvenimas.
Pradėkime nuo VšĮ „Versli Lietuva“. Darinio, kuris teoriškai atsakingas už mūsų verslo sėkmę ir geras pozicijas įvairių tarptautinių reitingų lentelėse. (Šis parametras labai svarbus, nes leidžia atsakingoms ministerijoms vadovaujantiems politikams reguliariai pasirodyti televizijoje).
Trūksta, bet nesamdo
Taigi, netempkim.
Dainos Kleponės, „Verslios Lietuvos“ vadovės, teigimu, gerėjant įmonių finansinei situacijai, liko tik vienas verslumą ribojantis veiksnys – darbuotojų trūkumas.
„Nuo 2013 m. stebimas neatitikimas tarp esamos kvalifikacijos darbo pasiūlos ir reikiamos kvalifikacijos darbo paklausos, tačiau ši problema iki šiol nesisprendė, o tik aštrėjo. Tokia situacija yra ne tik nepalanki verslui, bet ir kenkia mūsų šalies konkurencingumui“, – VŽ sakė D. Kleponė. Anot jos, tokia situacija lemia tai, kad verslui kur kas lengviau įkurti įmonę, nei pasamdyti darbuotojus.
Darbuotojų trūksta nepaisant su dideliu triukšmu po keliolika eurų didinamos minimalios algos. Dar blogiau, padidinus tą minimalią algą žmonės vis tiek važiuoja. Gali būti, kad kuri nors valstybinė institucija jau dirba šia linkme ir po metų kitų išvysime studiją su išvadomis.
Tikėkimės, kad ateityje „Versli Lietuva“ atliks analizę ir atsakys į paprastą ir logišką klausimą – kodėl, jei pelnas auga ir įmonės klesti jos tiesiog nesamdo brangesnių žmonių iš Lietuvos ar kitų šalių, kodėl emigruoti norintiems darbuotojams tiesiog atitinkamai nepadidina atlyginimų ir nesuka galvos iš kur gauti „gerų ir pigių". Juk tai būtų naudinga valstybei.
Sąskaitos pilnos
Tačiau nenoriu tyčiotis iš valdžios institucijų ir džiaugiuosi, kad pagaliau pradedama pripažinti tai, apie ką ne vienerius metus kalbėjo tas pats verslas ir bet kuris sveiko proto žmogus – esant tokiai emigracijai nori nenori susidursime su bėdomis.
Keliais eurais padidintas atlyginimas problemos neišspręs. Nors mokėti yra iš ko.
Tos pačios „Verslios Lietuvos“ duomenimis, 2015 m., ne finansų įmonių pelnas prieš apmokestinimą per metus didėjo beveik 40 proc. (1,2 mlrd. Eur), 2016 m. šis augimas sumažėjo iki 17 proc. Tokį pokytį agentūra linkusi sieti su bendrovių sąnaudų augimu.
Jei kam reikia atsakymų, ką daryti, tą gali pasakyti bet kuri įdarbinimo įstaiga, kuri renka žmones Vilniuje ir Kaune nuolat besikuriantiems paslaugų centrams – mokėkite tiek, kad žmonės norėtų dirbti ir skųstis nereikės.
Kitas kelias – imigrantai, kurių rekordiškai daug. Jų vis daugės, nuo šito niekur nedingsime ir su tuo taip pat anksčiau ar vėliau teks susitaikyti. Geriau anksčiau, nes jei pavėluosime, mūsų nebeklaus, kas čia turi kurtis, o tiesiog pasakys, kas atvažiuos ir ką turime apgyvendinti.
Iš kitos pusės, gal ta pati „Versli Lietuva“, ar kita už nykstančių mokesčių mokėtojų pinigus išlaikoma įstaiga, duotų ne tuščių skaičių, o konkrečių rekomendacijų už kiek iš kur ir kokiomis sąlygomis mes galime vežtis darbuotojus. Su skaičiais ir kontaktais.
Nebūtinai iš tolimų šalių. Galbūt tiesiog reikia dar labiau išjudinti vietinę darbo rinką, kuri dabar juda tik dviem kryptimis Vilniaus ir Londono. Tačiau taip pat sėkmingai galėtų pajudėti ir Radviliškio, Zarasų ar Vievio kryptimi.
Per teorijas nemato skurdo
Kaip rodo tie patys pateikti skaičiai, įmonių finansinė padėtis gerėja. Jei galima pirkti žaliavas ir naujausią visureigį, be kurio direktorius jaučiasi nepatogiai, galima „pirkti“ ir darbo jėgą.
Dar griežčiau apie tai kas vyksta pasisakė Lietuvos banko vadovas.
Jis pastebėjo, kad 2012 metais 20 proc. pačių turtingiausių ir 20 proc. pačių skurdžiausių žmonių pajamų lygis skyrėsi penkis kartus, o pernai tas skirtumas buvo jau septyni kartai.
„Atotrūkis, deja, bet didėja“, – sakė V. Vasiliauskas. Jis pasakojo, kad išorės stebėtojai Lietuvą lygina net ne su Šiaurės šalimis, ne Rytų Europa, o su gerokai silpniau ekonomiškai išsivysčiusiomis valstybėmis.
„Mums tokie radikalūs vertinimai dažnai nepatinka, bandome juos aiškinti dideliu šešėliu, neapskaitytomis pajamomis, tačiau tai nėra situaciją pateisinanti aplinkybė. Ilgą laiką vyravo įsitikinimas, kad auganti ekonomika savaime palaipsniui sušvelnins pajamų nelygybę, todėl visų reikalas – sudaryti sąlygas augimui, šalies plėtrai, nesigilinti į augimo rezultatų paskirstymu."
Retorika nebeliūliuoja
Pagaliau tokio rango vadovas baigė visus užliūliuoti mėginančią retoriką. Lietuvos banko vadovas pateikė kelis pasiūlymus, tačiau jie visi remiasi į paprastą tezę, kurią vėlgi jau ne vienerius metus kartojo ne vienas sveiko proto žmogus – nereikia daugybės sudėtingų žingsnių, reformų, naujų valstybinių institucijų, kurios kovotų su šešėliu, kontrabanda, viena su kita ir kitomis šalį užklupusiomis negandomis.
Užtenka paprasto, nors ir sunkiai įgyvendinamo dalyko – tiesiog padidinti žmonių pajamas ir valstybėje padauginti gyventojų. Taip, jie gali būti laikini, atvažiavę tik dirbti. Tačiau teks bandyti pakilti bet kokia kaina. Ne tik žodžiais. Kitaip savo žemėje liksime svečiais.
Kol kas džiugu tiek, kad valdininkai pagaliau, nors ir savo biurokratine – politkorektiška kalba prabilo apie tai, kad liepto galas visai arti. Dar keletas žingsnių ir niurktelsim į labai šaltą vandenį, o likusių ant kranto, kurie norėtų mus iš ten išlupti, nebėra.
Galbūt po šitų žodžių ateis ir darbai. Gal netgi „vardan tos“ bus palengvinta mokesčių našta dirbantiesiems ir galės kurtis vidurinioji klasė, dėl drastiškų reformų surizikuota savo politine karjera ir pagaliau padarytos kelios sudėtingos reformos, galinčios sustabdyti valstybės nykimo smagratį.
Gal dėl to, o ne dėl gražaus vaizdo televizoriaus ekrane, mes ir renkame politikus?
Domina Arūno Milašiaus mintys? Sekite feisbuke.