Ketvirtadienį Vilniuje Lietuvos banko konferencijoje „Pajamų nelygybė Lietuvoje“ pranešėjų diskusiją moderavusi I. Šimonytė sakė, kad pajamų nelygybės tema pastaruoju metu yra tapusi labai madinga.
„Faktas, kad pajamų nelygybė dabar yra tokia „nauja juoda“. Tendencijos yra labai ilgo laikotarpio, labai seniai ir visuotinai matomos, tačiau anksčiau tam nebuvo skiriama dėmesio.
Nei tarptautinės organizacijos tam dėmesio skyrė, nei tai buvo kažkokia didelė aktualija. Buvo tas vyraujantis įsitikinimas, kad tiesiog ekonomika augs, augs, augs ir visiems bus labai labai gerai, bet kažkada ateityje.
Aišku, krizė tą požiūrį pakeitė, pasidarė netgi madinga apie pajamų nelygybę kalbėti, dauguma tarptautinių institucijų įsitraukė tai į savo dokumentuose esančius tekstus ir t.t.“, – komentavo ji.
Perskirstymo problema
I. Šimonytė teigė, kad Lietuvos visuomenė pasižymi dideliu tarpusavio nepasitikėjimu.
„Turime labai žemą žmonių pasitikėjimą kitais žmonėmis (išskyrus savo šeimos narius). Priklausome toms kultūroms, kurios laikosi nuostatos – nežiopsok, nes apvogs.
Tai matosi daugelyje gyvenimo sričių. Pavyzdžiui, išrenkame valdžią ir iškart jos nemėgstame. Netikime savo darbdaviu, netikime pardavėju, netikime profesinėmis sąjungomis. Norime, kad jos mums atstovautų, bet nepajudiname piršto dėl to“, – sakė ji.
Diskusijos moderatorė abejojo galimybėmis įtikinti gyventojus, kad didesnis perskirstymas gali būti naudingas visiems šalies gyventojams.
„Vienas mano mėgstamų autorių Charlesas Murray`us (JAV politologas – DELFI), kai bandė aiškintis šiuos procesus Jungtinėse Valstijose, sakė, kad bent jau dėl švietimo gali įtikinti – išaiškinti žmonėms, kad šioje srityje laimėti gali visi. T.y. jei skiri didesnius išteklius švietimui, vis tiek laimi visa visuomenė.
Bet man atrodo, kad tokį argumentą visuomenei, kurioje nepasitikėjimas yra norma, o ne išimtis, yra labai sunku daryti“, – svarstė I. Šimonytė.
Apie tai ji klausė Boguslavo Gruževskio, Lietuvos socialinių tyrimų centro darbo rinkos tyrimų instituto vadovo.
„Pasitikėjimas ar nepasitikėjimas yra pasekmė. Jei kalbame apie geroves valstybę, tai yra valdymo pasekmė“, – atsakė jis.
Toliau B. Gruževskis aiškino, kad Lietuvoje reikėtų didinti žmogaus įtaką galutiniam rezultatui.
„Jei didinsime žmonių dalyvavimą įmonės valdyme, praktiškai turėtume didinti darbo apmokėjimo reglamentavimą, kuris priklausytų ne nuo sprendimų Vyriausybės lygmenyje, bet nuo kolektyvinių sutarčių ir žmogaus dalyvavimo priimant sprendimą.
Žmogus komunikuoja su valstybe per poreikių patenkinimą. Samdomas darbas yra poreikis. Be to, moralus elgesys turi būti naudingas. Visa paskatinimų sistema turėtų vienaip ar kitaip aptarnauti moralią, visuomenei naudingą elgseną“, – dėstė B. Gruževskis.
Sociologas tvirtino, kad per pastarąjį dešimtmetį Lietuva nuėjo priešinga kryptimi, nei turėjo eiti.
„Tos 2008/09 metų reformos pagimdė tą, ką turime nuo 2015 metų. Mes per tuos pokyčius galime aiškiai ant pirštų pamatuoti ir parodyti, kodėl išaugo disproporcijos.
Mes norėjome paskatinti ekonomiką – paskatinome, bet sužlugdėme socialinę taiką. Ar laimėjome? Spręskite patys“, – sakė B. Gruževskis.
