Laimei, žmogaus organizme yra sistema, apsauganti mus pačius nuo pertekliaus. Net jei burna prašo dar vieno kąsnio, organizmas siunčia smegenims signalą, skirtą suprasti, kad pasitenkinimas jau pasiektas. Kas gi nutinka, jei šie signalai pakeliui pasimeta ir niekada taip ir neperduoda žinutės apie pasiektą sotumą?
Kai kuriems žmonėms ši naujiena itin nepalanki, nes prarandama galimybė numalšinti alkį ir sustabdyti besaikį maisto vartojimą. Be jokios abejonės, tokiu atveju gresia svorio didėjimas. Nors mokslininkai vis dar tiria painiavą, susijusią su nutukimu, dalis jų linkę į kaltinamųjų suolą sodinti hormoną leptiną – baltymą, kurį pagamina organizme esantys riebalai, rašo shape.com. Apie šio hormono egzistavimą pirmą kartą sužinota tik 1994 metais. Gydytojai mano, kad būtent leptinas yra raktas, atveriantis duris į nutukimo ir augančio svorio fiziologijos suvokimą.
Kas yra leptinas?
Leptinas žinomas kaip alkį ir apetitą kontroliuojantis hormonas. Pavalgius riebalų ląstelės į kraujotakos sistemą išskiria leptiną, kuris keliauja į smegenis, pernešdamas signalą apie pasiektą sotumo jausmą. Žmogus, kurio organizme šis hormonas savo funkciją atlieka tinkamai, gali valgyti tol, kol pajaus pasitenkinimą. Vis dėlto tais atvejais, kai smegenys susiduria su sunkumais aptinkant šį hormoną, tinkamas atsakas nėra pasiekiamas. Ši būklė vadinama atsparumu leptinui.
Jei jums diagnozuotas atsparumas leptinui ir net jei jūsų organizmas deda papildomas pastangas gamindamas vis daugiau leptino, paskleisdamas gausybę jo po kraujotakos sistemą ir tokiu būdu mėgindamas informuoti smegenis, kad maisto jau pakanka, smegenys šios žinutės negauna.
Tokiu atveju juntamas poreikis vartoti vis daugiau maisto. Taigi patenkama į savotišką ratą: kuo daugiau valgote, tuo daugiau riebalų suvartojate ir tuo stipresnė rizika pabloginti su atsparumu leptinui susijusią situaciją. Lyg to dar būtų maža, kuo daugiau svorio priaugama, tuo silpnesnis tampa organizmo jautrumas leptinui.
Atsparumo leptinui priežastys
Kadangi atsparumo leptinui klausimas vis dar aktyviai tiriamas mokslininkų, nėra žinoma tikslių jo atsiradimo priežasčių. Vis tik yra duomenų, patvirtinančių, kad ši problema susijusi su antsvoriu.
„Tik žinome, kad atsparumas leptinui susijęs su tam tikromis kitomis medicininėmis būklėmis, pavyzdžiui, nutukimu, antrojo tipo diabetu, skydliaukės sutrikimais ir padidėjusiu trigliceridų kiekiu kraujyje.“ – teigė gydytojas Stevenas R. Hendrickas iš „The Harper Bariatric Medicine Institute“.
Sėdimas gyvenimo būdas, perdirbtas maistas ir paprastieji angliavandeniai taip pat gali prisidėti prie atsparumo leptinui problemos atsiradimo. Tos pačios priežastys siejamos ir su nutukimu susijusiomis ligomis.
Kaip nustatyti
Deja, nėra vieno kraujo tyrimo ar kitokio aiškiai apibrėžto būdo nustatyti, ar jūsų organizmas yra atsparus leptinui. Vis tik tam tikri fiziniai simptomai, pavyzdžiui, antsvoris ar visceraliniai riebalai dažniausiai tampa signalu, į kurį gydytojai būtinai atkreipia dėmesį. 90 cm viršijanti moters ar 100 cm viršijanti vyro liemens apimtis taip pat yra signalas, reiškiantis, kad problema yra.
„Jei nuolat jaučiatės išalkę, nepriklausomai nuo to, kiek valgote, jei valgote ir po to, kai turėtumėte būti pasiekę sotumo ribą, labai tikėtina, kad esate atsparūs leptinui, – teigė šeimos medicinos specialistė Wendy Scinta. – Atsparūs leptinui žmonės teigia niekada nejaučiantys sotumo.“
Specialistė vardija tyrimus, galinčius patvirtinti, kad žmogaus organizmas yra atsparus leptinui. Vienas iš tokių – insulino kiekis kraujyje. Svarbu suprasti, kad atsparumas insulinui tiesiogiai susijęs su atsparumu leptinui, nes abu šie hormonai atlieka vaidmenį reguliuojant alkį ir riebalų kiekį organizme. Taigi aukštas insulino lygis kraujyje gali liudyti ir apie atsparumą leptinui. Padidėjęs trigliceridų kiekis, kai šis rodiklis viršija 200, taip pat gali liudyti apie atsparumą šiam hormonui.
Atsparumo leptinui gydymas
Nors vaistų, skirtų gydyti būtent atsparumą leptinui, paprasčiausiai nėra, simptomus palengvinti galima pasiryžus gyvenimo būdo pokyčiams. Kadangi atsparumo leptinui problema sudėtinė, turinti ryšių su daugybe kitų su nutukimu susijusių ligų, jautrumas leptinui gali būti padidintas tinkamai maitinantis ir užtikrinant fizinį aktyvumą.
Jei ryžotės keisti gyvenimą, bet nežinote, nuo ko pradėti, atsisakykite perdirbto maisto ir venkite uždegiminius procesus keliančių produktų. Apriboję suvartojamų paprastųjų angliavandenių ir cukrų kiekį padėsite savo organizmui, sumažinsite gliukozės ir insulino kiekį kraujyje. Šios elementarios priemonės pagerins situaciją dėl smegenų jautrumo leptinui.
Mankštinimasis taip pat padės tais atvejais, kai siekiama kovoti su atsparumu insulinui. Mankšta bet kokiu pavidalu didina jautrumą leptinui, o ypač organizmui naudingos aerobinės treniruotės. Leptino gamyba taip pat siejama su tomis mankštos rūšimis, kurios padeda mažinti kūne esančių riebalų kiekį, Taigi idealiai tiks ištvermės didinimo ir didelio intensyvumo intervalinių treniruočių kombinavimas.
Vis tik geriausių rezultatų tikėtis galima apjungiant mankštinimąsi su mityba, praturtinta šviežiais vaisiais, daržovėmis, liesais baltymais ir viso grūdo produktais. Toks fizinio aktyvumo ir tinkamos mitybos junginys ne tik padidins jautrumą insulinui, bet ir padės atsikratyti nepageidaujamų kilogramų, o tai savo ruožtu padės spręsti atsparumo insulinui problemą. Taigi gaunamas itin veiksmingas ciklinis procesas.
Ginčai dėl leptino
Nors atsparumo leptinui sąvoka pastaruoju metu akcentuojama vis dažniau, šio hormono vaidmuo valdant nutukimo procesus vis dar ginčytinas. Kadangi nėra oficialaus būdo atsparumą leptinui nustatyti, dalis gydytojų vis dar skeptiškai žvelgia į ryšį tarp atsparumo leptinui ir antsvorio.
„Visi esame labai skirtingi, taigi skirtingai veikia ir mūsų smegenys, kartais verčiančios valgyti net ir tada, kai turime prikaupę pakankamai energijos, – teigė Eduardo Grunvaldas iš „UC San Diego's Weight Management Program“. – Atsparumo leptinui klausimas neturi didesnės reikšmės žmonėms, realiame pasaulyje mėginantiems rasti būdų atsikratyti nepageidaujamų kilogramų. Galiausiai mūsų smegenys skatina vartoti daugiau kalorijų ir tai iš dalies atsako į klausimą, kodėl elgiamės būtent taip.“
XX a. dešimtajame dešimtmetyje atliktas itin reikšmingas tyrimas su pelėmis padėjo aptikti hormoną leptiną. Anot E. Grunvaldo, nors tyrimai su graužikais kartais padeda prognozuoti analogiškus procesus žmogaus organizme, vis tik tai, kaip leptinas veikia pelių organizmą, toli gražu nereiškia, kad taip pat jis veikia ir žmones.
Gydytojai vis dar aiškinasi, kaip leptinas sąveikauja su kitais svorį reguliuojančiais hormonais, pavyzdžiui, alkio hormonu vadinamu grelinu, insulinu, atsakingu už raumenų formavimąsi ir reguliuojančiu cukraus kiekį kraujyje, ar medžiagų apykaitą spartinančiu adiponektinu.
„Iš tikrųjų nežinome visų ryšių tarp šių hormonų ir nutukimo, – patikino Stevenas R. Hendrickas. – Vis tik derėtų sąžiningai pažvelgti į šį reikalą ir sau pačiam pasisakyti, kad sveika mityba bet kuriuo atveju yra gera mintis.“
